Współczesna sytuacja socjolingwistyczna w Trokach, dawnej stolicy Wielkiego Księstwa Litewskiego

LTStraipsnyje aptariama šiandienos sociolingvistinė situacija Trakuose, kartu įvertinant ir istorinį aspektą. Trakai – senoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Pačios seniausios gyventojų grupės Trakuose – totoriai ir karaimai. Jau nuo Vytauto Didžiojo laikų Trakai tapo savotišku kalbos, tautybės ir kultūros lydiniu ir iki šiol išlaikė unikalų daugiakalbystės ir daugiakultūriškumo pobūdį. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Trakuose valstybinės kalbos statusą turėjo lenkų kalba. Po karo įsigalėjo rusų kalba ir rusifikacijos procesas, o šiandienos valstybinė kalba – lietuvių. Tačiau daugelis vyresniosios kartos atstovų komunikuoja rusų kalba. Šiuo metu Trakuose yra trys mokyklos, kuriose vaikai mokomi lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Moksleiviai nelietuviai, be savo gimtosios kalbos, turi išmokti ir lietuvių kalbą. Rusų kalba taip pat yra privaloma lenkų vaikams, nes ji vis dar yra traktuojama, kaip kalba, kuria bendraujama tarp buvusių Sovietų Sąjungos šalių. Trakuose leidžiama spauda ir transliuojamos televizijos bei radijo programos lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje pamaldos laikomos lietuvių ir lenkų kalbomis, taip pat yra viena pravoslavų cerkvė. Senieji Trakų karaimai anksčiau šnekėjo karaimų kalba, šiandien pagrindinės komunikacijos kalbos yra lenkų, rusų ir lietuvių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Trakų žydai kalbėjo jidiš, po karo jų bendruomenė ženkliai sumažėjo. Totoriai komunikacijai rinkosi tas kalbas, kurios galėjo lemti aukštesnį socialinį statusą, todėl jų atveju kalbinė ir tautinė asimiliacija (dėl vedybų su svetimtaučiais) labai ryški. Šiuo metu daugiakalbystės aspektas ypač ryškus turizmo sektoriuje.