LTStraipsnyje aptariamas žydų paveldo likimas Lietuvoje. Pažymima, kad Lietuvos elitas vis labiau savo žvilgsnį kreipia nuo anksčiau jam būdingo siauro požiūrio į platesnius istorinius ir kultūrinius vandenis. Konstatuojama, kad sovietmečiu nebuvo įvardintos nei žydų žudynių vietos, nei žudynių veikėjai, todėl nelaisvoje visuomenėje apie Holokaustą negalėjo būti ir laisvo diskurso. Autoriaus manymu, dėl tos pačios priežasties negalėjo būti ir laisvos diskusijos apie žydų kultūrą. Akcentuojama, kad ir lietuvių emigrantai atkakliai vengė diskusijos apie lietuvių kolaboravimą su naciais ir žydų žudymą. Autoriaus teigimu, tai lėmė prielaida, kad patys lietuviai buvo sovietinio režimo aukos. Kaip išimtį autorius atskleidžia Tomo Venclovos poziciją. Aptariamos žydų kultūros užmaršties priežastys. Nagrinėjama, kaip pasikeitė kultūrinės nuostatos po Nepriklausomybės atkūrimo. Aptariamas žydų paveldas Vilniuje ir Šiauliuose, sinagogos, Žydų bendruomenės namai, Chaimo Frenkelio vila, šventės ir renginiai, kurie padeda atkurti žydiškąją Lietuvos istorijos dalį. Akcentuojamas choro „Jaunoji muzika“ žydiškasis repertuaras, žydų kultūros motyvai „Poezijos pavasario“ renginiuose. Aptardamas būsimus uždavinius, autorius pažymi, kad daugybė žydų kultūros paveldo, pasiekusio Lietuvą iš JAV ir Europos gimdo poreikį įkurti Lietuvos žydų, litvakų, meno ir kultūros muziejų, kurio projektas ir finansavimo planas jau pateiktas Lietuvos Vyriausybei.Reikšminiai žodžiai: Holokaustas; Istoriografija; Lietuvių ir žydų santykiai; Lietuvos žydai; Tautiniai santykiai; Žydai; Žydų klausimas; Historiography; Holocaust; Jewish question; Jews; Lithuania; Lithuanian Jews; Lithuanian-jews relations; National relations.