Lietuvių ir prūsų religiniai draudimai
LTStraipsnyje analizuojami lietuvių ir prūsų religiniai draudimai, užfiksuoti įvairaus laikotarpio (dažniausiai XI–XVII a.) lietuviams ir prūsams priskiriamuose rašytiniuose šaltiniuose, taip pat tų religinių draudimų refleksijos XIX a.–XX a. pirmosios pusės papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje. Lietuvių ir prūsų religiniai draudimai chronologiškai galėtų būti skirstytini bent į tris grupes: a) be išlygų funkcionuojantis religinis draudimas (iki krikšto ir bent du šimtmečius po krikšto); b) silpstantis religinis draudimas (XVI a. pab.–XVII a. pr.); c) išnykstantis draudimas virsta papročio dalimi, tikėjimu, prietaru. Pagal pobūdį išskiriamos dvi lietuvių ir prūsų religinių draudimų rūšys: a) draudimas kontaktuoti su daiktais, vietomis, asmenimis ir pan. siekiant apsaugoti kontaktuojantįjį nuo jų kenksmingo poveikio; b) sakralios vietos, daikto, asmens ir pan. saugojimas, kad neprarastų sakralumo. Hipotetiškai galima teigti, kad iš draudimo profaniškai veikti tam tikrose teritorijose atsirado šventvietės, o iš draudimo profaniškai veikti tam tikru metu – šventės. Tokia tradicija iš dalies išliko ir tradicinio laikotarpio kalendorinėse, darbų pradžios ir pabaigos, individo ir šeimos šventėse. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Apeigos; Dievai; Lietuviai, prūsai, religija, draudimai; Pagonybė; Religiniai draudimai; Šventosios vietos; Gods; Lithuanians, Prussians, religion, bans; Paganism; Religious bans; Rituals; Sacred places.
ENThe article discusses the religions bans on Lithuanians and Prussians recorded in written sources (mainly the 11th to 17th century) and also the reflections of these restrictions in the customs, beliefs and folklore of the 19th and 20th centuries. The Lithuanian and Prussian religious bans can be categorized in at least three different groups: a) fully functioning bans (until Christianization and at least two centuries after Christianization); b) fading bans (from the latter half of the 16th to the first half of the 17th century); c) bans undergoing extinction, becoming a part of customs, belief or superstition. Two different sorts of Lithuanian and Prussian religious bans are distinguished according to their nature: a) bans on contact with objects, sites, people, etc., in the attempt to protect the individual from harmful effects (punishments, illnesses, misfortune, death); and b) bans to protect a sacred site, object, person, etc., so that it would not lose its sacredness. It can be stated hypothetically that sacred sites arose from bans on profane activities in specific locations and that bans on profane activities at a proscribed time gave rise to holy days. This sort of tradition survives in calendrical holidays of the traditional period, in holidays marking the beginning and end of work, and in individual and family holidays. [From the publication]
