Ego і alter ego Францыска Скарыны
LTBaltarusijos knyginėje kultūroje reljefiškai pastebimos dvi srovės: iš vienos pusės – pravoslaviškoji, iš kitos pusės – katalikiškoji, prie kurios XVI a. prisijungia ir protestantiškoji kaip katalikiškosios iššauktas produktas. XVI–XVII a. šios srovės viena kitą papildo, tačiau ne tiek idėjinio turinio prasme, kiek formaliu struktūriniu požiūriu. Tame kontekste svarstomas klausimas apie Pranciškų Skoriną ne vien kaip knygų leidėją, bet ir kaip autorių. Nėra lengva vienu žodžiu, vienu terminu apibūdinti senosios Baltarusijos autorių dėl jo daugiabriaunės veiklos. Tokie įprastai vartojami terminai, kaip "rašytojas", "filosofas", "istorikas", "poetas", "lingvistas", "filologas", "mąstytojas" ir t. t., pilnai neatspindi asmenybės visapusiškumo. Nagrinėjant semantines reikšmes atkreipiamas dėmesys, kad ankstyvaisiais Viduramžiais išminčius neretai buvo vadinamas "mokytoju". Net ir baroko autoriams XVII amžiuje žodis "mokytojas" įgaudavo papildomą semantinę konotaciją. O žodis "rašytojas" ar "poetas" senojoje baltarusių literatūroje autoriaus autoidentifikacijai XVI amžiuje dar nebuvo įprastas. Literatais pirmieji save ėmė laikyti lotyniškai ir lenkiškai rašę Baltarusijos autoriai. Daroma išvada, kad Pranciškus Skorina buvo ne "mokytojas" ar "metraštininkas", o "mokslo vyras". Jo vertimų ir knygų spausdinimo darbas – daktaro-intelektualo veiklos rezultatas, o rašė jis, visų pirma, skaitytojams pravoslavams.
