Repopulating Vilnius, 1939-1949

LTStraipsnyje aptariama Vilniaus demografija. 1939 m. Vilniuje buvo gausi lenkų ir žydų populiacija, po dešimtmečio Vilniaus gyventojų skaičius sumažėjo drastiškai, lenkų, žydų tautybių gyventojų ten praktiškai nebeliko. Dalis pabėgo, kiti buvo nužudyti ar perkelti. I demografinių pokyčių etapas vyko 1939–1941 m. 1940 m. Lietuvai tapus Tarybų sąjungos dalimi, Vilniuje pagausėjo etninių lietuvių skaičius, tačiau kartu prasidėjo lenkų, žydų, rusų ir baltarusių, taip pat ir lietuvių tautybės asmenų areštai. 1941 06 14 d. prasidėjo masiniai trėmimai. II demografinių pokyčių etapas apėmė 1941–1944 m. Birželio 24 d. įžengę į miestą naciai ėmė įgyvendinti etninę–rasinę politiką. Lietuvius matė sąjungininkų vaidmenyje prieš rusus ir lenkus, o žydams numatytas sunaikinimas. 1941 m. rugsėjį žydai buvo suvaryti į du getus, iki metų pabaigos čia liko tik 20000 žydų – maždaug trečdalis prieškario žydų. Masinės žydų žudynės surengtos Paneriuose. 1943 m. ir 1944 m. tūkstančiai lenkų ir lietuvių buvo išvežti į Vokietijos priverstinio darbo stovyklas. III etapas apėmė 1944–1949 m. 1944 m. pabaigoje Vilniuje gyveno 84990 lenkų ir 7958 lietuvių. 1944 m. pabaigoje – 1945 m. areštuota nemažai lenkų. Tai signalizavo galutinę lenkiško Vilniaus pabaigą. Lenkai masiškai repatrijavo į Lenkiją, gausėjo rusų tautybės asmenų. 1945 m. suaktyvėjo raginimai keltis į Vilnių, pasitelkta rusų ir lietuvių „amžinos draugystės“ retorika. Vilniaus populiacija pradėjo augti, gyventojai kėlėsi iš įvairių vietų. Analizuotas laikotarpis buvo pats destruktyviausias miesto istorijoje, lėmęs labai didelius gyventojų ir materialius nuostolius. Multikultūrinio ir multireliginio miesto istorija liko praeityje.Reikšminiai žodžiai: Demografija; Genocidas; Gyventojų kaita; LKP; Lenkai; Lietuviai; Repatriacija; Repatrijavimas; Sovietizavimas; Tautinė sudėtis; Vilnius; Žydai; Demography; Displacement; Genocide; Jews; LCP; Lithuanians; National structure; Poles; Repatriation; Repopulation; Sovietization; Vilnius.