LTKnygoje nagrinėjamas nusikalstamumas ir teisė Varšuvos, Lodzės Litzmannstadto ir Vilniaus getuose, keliant klausimą, ką ekstremaliomis sąlygomis reiškia gėris ir blogis, ką reiškia teisė bendruomenėje, iš kurios ji prievarta buvo atimta. Pažymima, kad nors teisė atrodo nesuderinama su getų politika, bet getuose vokiečiai įvesdavo savo tvarką, įkurdami vadinamąsias žydų tarybas. Atskleidžiama, kad joms buvo keliamas uždavinys vykdyti antižydiškas priemones, organizuoti kasdienį darbą, skleisti vokiškąsias vertybes ir galų gale – palengvinti masines žydų žudynes. Atskleidžiama, kaip žydų tarybos parengė naujas nusikalstamumo ir teisingumo apibrėžtis, kurias mėgino įgyvendinti getuose, padedant žydų policijai, teismams ir kalėjimams. Konstatuojama, kad vadinamieji neteisėti veiksmai dažniausiai buvo kvalifikuojami kaip keliantys grėsmę getų bendruomenėms. Greta pagrindinio darbo objekto – žydų tarybų veiklos analizės, atskleidžiama eilinių geto gyventojų kasdienybė. Kritiškai vertinamas ankstesnių tyrimų požiūris, kad getuose nebuvo nusikalstamumo, nes žydų moralė buvusi aukšta. Remiantis istorine medžiaga, parodoma, kad realybė buvo daug sudėtingesnė, ypač lyginant trijų knygoje analizuojamų getų gyvenimą. Parodomas getų gyvenimas iš vidaus, kuris, priešingai masiniams vaizdiniams, nebuvo tiesiog solidarumu paremtų bendruomenių gyvenimas, kolektyviai kovojantis už išlikimą, o socialiai heterogeniška, skirtingus interesus turinti ir skirtingų tikslų siekianti priverstinė bendruomenė.