Dalios Urnevičiūtės romano "Leona" analizė: prasmės, atsiveriančios kultūrinės psichoanalizės kontekste

LTLiteratūros kritikai yra pripažinę, kad Dalia Urnevičiūtė (1932-2002) yra skirtingus teminius motyvus lyginant su jos rašytojų bendraamžių kartos atstovais plėtojusi literatūros kūrėja. Pagal tai, kas vaizduojama jos prozoje, neabejotinai gali būti laikoma viena iš įdomiausių XX a. pabaigos lietuvių rašytojų. Yra išleista beveik dvi dešimtys jos poezijos, prozos, dramaturgijos knygų, kurios kūryba aprėpė kelių žanrų sritis. Šiuo metu literatūroje visais atžvilgiais dominuojant romano žanrui, esant leidybiniams poreikiams, iš naujo atrandama Urnevičiūtės proza, bėgant laikui, ji vertinama vis palankiau. 2009 m. leidyklos „Versus aureus“ buvo pakartotinai išleistas jos romanas „Leona“, tai trečioji publikacija per šiek tiek daugiau nei du dešimtmečius (pirmą kartą romanas publikuotas žurnale „Pergalė“ 1987 m.). Toks pernelyg daug interpretacijų nesusilaukęs kūrinys kaip „Leoną“ (nė viena iš interpretacijų dar nėra tarsi „prilipusi“ prie jo, ribodama kitokių įžvalgų galimybę) yra kaip tik tinkamas, norint pamėginti taikyti analizėje psichoanalitinės kultūrinės interpretacijos principus.Romano siužetas, veikėjos, teminiai motyvai apibrėžia minėtame kontekste galimą analizės lauką: galima sutelkti dėmesį į tokius psichoanalizės ir analitinės psichologijos metodų pagrindžiamus aspektus, kaip kolektyvinės sąmonės ir pasąmonės poveikis individo psichikai; mažos moterų bendruomenės, kurią sudaro keturių kartų moterys, „matriarchato“ savimonės reiškimasis destrukcijos apimtoje sovietinėje visuomenėje; animus ir animos archetipų svarba individo tapatybei formuojantis krizės sąlygomis. Galima tikėtis, kad šio literatūros kūrinio analizė patvirtins, jog psichoanalitinės literatūros analizės metodas yra itin tinkamas, jeigu kūryba yra akivaizdžiai pagrįsta autobiografine medžiaga ir autoriui (-ei) pavyksta meninėmis priemonėmis adekvačiai atspindėti savojo meto kolektyvinės sąmonės ir realybės procesus lemiančios pasąmonės vyksmus. Tikėtina, kad plečiant tyrimo aprėptį ir panaudojant kultūrinės psichoanalizės patirtis, XX a. lietuvių proza atrodytų reikšmingesnė europiniame kontekste. Esminiai žodžiai: XX a. lietuvių romanas, psichoanalizė, kultūrinė psichoanalizė, kolektyvinė sąmonė ir pasąmonė, animus ir anima archetipai.

ENThe main aim of this literature research based analysis is to adapt perspective of the cultural psychoanalysis to the Lithuanian creative writing of the second half of 20 th century focusing on the particular author and her literature fiction work. The author to focus is Dalia Urnevičiūtė (1932-2002) whose recognition is a result of the researchers’ attempts to reveal the Lithuanian modern literature as encompassing more names of talented authors than those included in the Soviet literature canon. Having in mind the main tasks inherent to the literature research, namely to use the literature research modes most adequate to the writers worldview and creative realm, autobiographical writing by Urnevičiūtė seems promising possibility of adaptation of the culture psychonalysis and analytical psychology methods. Thus, this paper focuses on novel “Leona” by Urnevičiūtė that has attracted attention of publishers and literature researchers since its first publication in the Lithuanian literature journal “Metai” in 1987. Most probably the deep criticism of the Soviet society could not be “read between lines” of her novel for that reason that Urnevičiūtė was unconsciously allocated to the “female literature subsection”, which in the totalitarian society seemed much close to the children literature because of its “naive”. Nowadays, the Lithuanian literature researchers agree that authors who used autobiographic material in their creative work managed to reveal most authentic environment of the “Soviet world” and present fictional interpretations that in many aspects can be compared to these of the East and West European authors.This particular paper seeks for the purposes typical for culture analysis. Essentially, it focuses on the influence of the collective consciousness and unconscious on the individual psyche and its development in the small womens community which consists of women of four generations - this is a separate word of “Leona” recreated and perfectly transformed according to the artistic requirements of fiction writing. The archetypes of animus and anima are triggered and appear with their power to re-vitalise human beings in their identity crisis situations. The implemented analysis supports conclusion, which was initially expected, namely that psychoanalytical method can be most innovatively but also consistently used for reading of the autobiographical literature. It confirms that the author successfully uses simple literary devices to reflect on the in-depth processes of the psychic reality. It encourages adapting the cultural psychoanalysis experience to the research of 20 th century Lithuanian literature not that much as work done in the “Soviet ghetto” but as flight of imagination over any unnatural borders, including ideologies that divided the common European literature realm. Keywords: Lithuanian 20th century novel, psychoanalysis, cultural psychoanalysis, collective consciousness and unconsciousness, animus ir anima archetypes.