La Violence symbolique est-elle un champ efficace pour structurer les relations entre une grande puissance et un petit Etat "rebelle"?: la France, la Société des Nations et le "moustique" lituanien dans la seconde moitié des années vingt
LTVidurio ir Rytų Europoje XX a. 2 deš. kūrėsi mažosios valstybės, klostėsi nauja tarptautinė tvarka, pagrįsta įstatymais ir taikiu konfliktų sprendimu. Tai – įdomus laikotarpis, kuriame galima įžvelgti simbolinio smurto apraiškų. Būtent tokio smurto apraiška analizuojama straipsnyje, sutelkiant dėmesį į Lietuvos ginčą dėl Vilniaus. Atskleidžiama, kad maža valstybė dėl nedidelių žmogiškųjų ir materialinių išteklių nebuvo bejėgė Europos kūrimo istorijoje, atvirkščiai, aktyviai kovojo už demokratiją (demaskuodama pavojingas tarptautines ideologijas) ir stiprino regionines bei tarptautines institucijas. 1920 m. Lenkijai okupavus Vilnių, Lietuva atsisakė užmegzti kokius nors tarptautinius santykius su kaimyne, galinčia ratifikuoti sutartį ir įtvirtinti juridinį faktą. Darbe analizuojamos Tautų Sąjungos tarybos sesijose (1927–1928 ) išsakytos kalbos ir kitos galios priemonės, kuriomis Taryba siekė išspręsti Lenkijos ir Lietuvos krizę. Parodoma, kaip Prancūzijos panaudotas simbolinio smurto ginklas tapo problemišku. Pirmasis konflikto etapas buvo susijęs su Prancūzijos diplomatų parama Lenkijai ir siekiu izoliuoti Lietuvą. Antrame etape pasienio incidentus ir tarptautinius konfliktus Lietuva išnaudojo, iškeliant Vilniaus problemą Tautų Lygoje. Nepaisydama Europos lyderių pasipiktinimo, Taryba neturėjo svertų, galinčių išspręsti situaciją. Lietuvos diplomatai pasinaudojo Tarybos silpnybėmis. Lietuvos byla tapo skaudžia patirtimi, griaunančia Tautų Sąjungos įvaizdį ir nuvainikuojančia didžiųjų valstybių siekius.
