Ar tiesa, kad Donelaitis rašė „tik sau“ ir neketino publikuoti savo kūrybos?

LTIstorinių aplinkybių analizė ir išlikusių archyvinių šaltinių tyrimas leidžia kelti prielaidą, kad Kristijonas Donelaitis norėjo publikuoti savo poeziją ir net dėjo tam pastangas. Jį galėjo paraginti ir bičiuliai, kuriuos, remiantis paties poeto pasisakymais, bandoma identifikuoti šiame straipsnyje. Manytina, kad Donelaitis pats nuvežė į Karaliaučių hegzametru sueiliuotą lietuvišką kūrinį, kuris iki mūsų dienų neišliko, tačiau yra minimas Karaliaučiaus poezijos profesoriaus Georgo Christopho Pisanskio Entwurf einer preußischen Litterärgeschichte (Prūsijos literatūros istorijoje). Analizuojant to meto Karaliaučiaus intelektualią aplinką, bandyta nustatyti, kas buvo Pisanskio minimi „literatūros žinovai“, itin palankiai įvertinę kūrinį ir skatinę poetą dirbti toliau. Tai galėjo būti profesoriai, dėstę Donelaičiui ir buvę jo studijų kolegos (Johannas Georgas Bockas, Friedrichas Samuelis Bockas, Theodoras Christophas Lilienthalis ir pats Pisanskis). Visi jie daugiau ar mažiau mokėjo lietuvių kalbą. Išspausdinti kūrinį veikiausiai sutrukdė Scptyncrių metų karas (1757-1763). Rankraštis iki šiol nerastas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kristijonas Donelaitis; Donelaičio biografija; Hegzametras; Identifikacija; Karaliaučius; Kristijonas Donelaitis; Literatūrinė ir kultūrinė aplinka; Neišlikęs kūrinys; Donelaitis; Donelaitis biography; Identity; Koenigsberg; Kristijonas Donelaitis: Konigsberg; Literary and cultural surroundings; Unremained text.

ENThe author of the present paper raises a question how Kristijonas Donelaitis assessed his own work and what legacy he wished to leave after his death. A research into historical circumstances and the surviving archival sources allows us to presume that in 1759 Donelaitis himself took to Königsberg a Lithuanian work written in hexameter, which did not survive until our days, but is mentioned in The History of Prussian Literature (Entwurf einer preußischen Litterärgeschichte) by the Königsberg-based professor of poetry Georg Christoph Pisanski. While analysing the intellectual milieu of Königsberg of that time, the author of the paper seeks to establish the identities of those “connoisseurs of literature” mentioned by Pisanski, who gave acclaim to Donelaitis’s work and encouraged him to continue. It was established that it may have been the professors whose lectures Donelaitis attended, or his former colleagues of studies - all of them took interest in Prussian literature and history, and were more or less fluent in Lithuanian: beside Pisanski himself, it may have been Johann Georg Bock, his brother Friedrich Samuel Bock, and Theodor Christoph Lilienthal.The revealed circumstances lead us to think that Donelaitis wanted to publish his poetry and put effort into it. The fate of the manuscript is unknown. If the poet brought it back, it might have perished during the Seven Years War (1756-1763), when the Russian army invaded Tolminkiemis. The research in the Königsberg archive held in Berlin has so far not given any results. The mention of Donelaitis and his work in 18th century sources confirms the assumption that the work was intended to be published. [From the publication]