Wilno w powijakach : M. K. Čiurlionisa plan podźwignięcia kulturalnego litewskiej stolicy

LTPranešimo pavadinimas paimtas iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 1907-ųjų birželio laiško broliui Povilui. Rašydamas apie Vilnių broliui, taip pat Bronisławai ir Halinai Wolman, menininkas blaiviai įvertina apverktiną situaciją, į kurią miestas pateko, daug metų išbuvęs priespaudoje. Tačiau sykiu brėžia miesto kultūrinio atstatymo planus, kuriamus 1905 m. politinio lūžio ir emocinio pakilimo kontekste. Ne mažiau svarbios per Europą nuvilnijusios srovės, įtvirtinusios visuomeninį ir tautinį atgimimą per meną. Todėl šalia pasaulinės reikšmės vardų - Richardo Wagnerio, Johno Ruskino, Williamo Morriso - reikia sutelkti dėmesį į lenkų kūrėjus, ypač Stanisławą Wyspiańskį, Zenoną Przesmyckį ir tuo metu Vilniuje jau veikiantį gerai Čiurlioniui pažįstamą Ferdynandą Ruszczycą. Pirmiausia su išskirtine Ruszczyco poveikio per grožį koncepcija turėtume susieti Čiurlionio sumanymus, nors, žinoma, to nepavyks padaryti, nepaliečiant platesnio fono, nepriminus novatoriškų ugdymo pagrindų Varšuvos meno mokykloje, kurioje tada dėstė Ruszczycas, ar neaptarus „Chimeros“ programos - net Miriamo priešininkai, priekaištaujantys šiam dėl artimumo menas menui koncepcijai ar eskapizmo, negalėjo nesutikti su jo svarba ir nuopelnais, keliant meno vertę visuomenės gyvenime.Įtampa tarp menininko išaukštinimo ir meno angažavimo visuomenės uždaviniams ne vienu atveju pasirodė įliejami gyvybės, provokuojanti ieškoti būdų sušvelninti alinančią prieštarą tarp elitarinės koncepcijos, kurioje glūdėjo kūrėjo kaip visuomenės vedlio samprata, ir faktinio įsisąmoninimo, kiek imlūs yra suvokėjai ir ko visuomenė tikisi iš meno. Čiurlionio atveju intensyvi, sudėtinga kūryba ir ambicinga estetinė programa derintos su konkrečia veikla (organizuojant Lietuvių dailės draugiją, įtemptai rengiant parodas, vadovaujant chorui...), kurią jis vykdė anapus „gilios prarajos“, t. y. šiapus šiurkščios kasdienybės, vedamas pasiryžimo ir pasiaukojimo. Vis dėlto įdomu, kad dvasinė kraštiečių kūdikystė, kuri turėtų erzinti pakiliai nusiteikusį modernistinį menininką (ir kartais Čiurlionį iš tiesų erzino), apskritai jo vertinta supratingai, puoselėjant ateityje vyksiančių permainų viltį. Tai nebūtų buvę įmanoma be tikėjimo, kad iš tikro atgimsta arba naujai gimsta tauta, kurios paskirtis apsireiškia būtent per meną. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Estetika; Kultūrinis atstatymas; Tautinis sąjūdis; Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; Tautinis atgimimas; Vilnius; Aesthetics; Cultural rehabilitation; Lithuanian National-Cultural Revival; M.K. Čiurlionis; Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; National revival; Vilnius.