Nationalism doubly oppressed: archaeology and nationalism in Lithuania

LTStraipsnyje aptariamas archeologijos ir nacionalizmo santykis Lietuvoje. Susidomėjimas praeitimi Lietuvoje išaugo XIX a. Archeologijos moksle ryškėjo dvi kryptys: senųjų paminklų (piliakalnių, pilkapių, kapinynų) tyrimai ir archeologinių radinių rinkimas. Taip pat domėtasi Lietuvos kilmės klausimu. Tik XIX a. pabaigoje išryškėjo mokslinės pastangos lyginti sukauptus duomenis ir Lietuvos kilmės teorijas. E. Tiškevičius pradėjo archeologinių radinių sisteminimo darbus. Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose rastai archeologinei medžiagai E. Tiškevičius mėgino pritaikyti Trijų amžių sistemą. Jo iniciatyva 1855 m. Vilniuje įsteigta Archeologijos komisija, 1856 m. – Senienų muziejus. Iki amžiaus pabaigos lietuvių galimybės vystyti archeologinius tyrimus buvo ribotos. Brendo lietuvių tautinio išsivadavimo idėjos. Svarbų vaidmenį vaidino nelegalioje spaudoje publikuojami tekstai apie Lietuvos piliakalnius ir senąsias pilis. Rytų Prūsijoje leistame žurnale „Aušra“ skelbti archeologinio paveldo tekstai stiprino moralines tautinio judėjimo galias. Pradėtos plėtoti lietuvių etnogenezės teorijos, tačiau rusų, lenkų ir lietuvių archeologų mokslinės įžvalgos lietuvių tautos formavimosi klausimu skyrėsi. Išskyrus F.V. Pokrovskio darbus ir 1893 m. Vilniuje surengtą IX rusų archeologų konferenciją, 1886–1914 m. rusų archeologų veikla Lietuvoje vertinama neigiamai. Pirmasis profesionalus archeologas Lietuvoje buvo J. Puzinas. 1938 m. jis publikavo Lietuvos archeologijai skirtą darbą, kuris aktualumo neprarado iki 1970 m. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos archeologams dirbti buvo sudėtinga dėl augančio rusų šovinizmo ir įvairių tarybinės valdžios taikytų ribojimų.