Jewish-Polish relations and the Lithuanian authorities in Vilna, 1939-1940

LTLietuvos dėmesys tarpetniniams santykiams Vilniaus krašte sustiprėjo kariuomenei įžengus į Vilnių, nes naujoji valdžia mieste susidūrė su tarpetninėmis lenkų ir žydų problemomis. Lenkų istoriografija teigia, kad Lietuvos antilenkiškos nuotaikos reiškėsi dirbtinai skatinant tautinių mažumų politinių ir socialinių interesų raišką, nors politikos principai Vilniaus krašte niekuo nesiskyrė nuo principų „Kauno Lietuvoje“. Vilniaus krašte vykdytomis reformomis siekta suvienodinti ekonominę, socialinę ir teisinę padėtį skirtingose šalies dalyse. Žydų kultūrinio, socialinio ar edukacinio gyvenimo palaikymas turėtų būti vertinamas kaip žingsnis į priekį nuo ankstesnės Lenkijos politikos. Tačiau tai sukuria terpę plačiai įsišaknijusiam neteisybės pojūčiui. Ilgą laiką vyravusi lenkų kalba ir kultūra tapo antraeilė, o žydų (jidiš) – įgavo didesnę visuomeninę vertę. Dėl pabėgėlių gausos mieste aktualūs tapo socialinės pagalbos ir labdaros klausimai. Čia išryškėjęs žydų padėties pranašumas (jų labdaros organizacijos buvo solidaresnės, organizuotesnės ir turtingesnės nei lenkų) savo ruožtu stiprino abipusį nepasitenkinimą. 1939–1940 m. analizė dar kartą patvirtino lenkų tautos, kaip ir kitų tautų, tariamos vienybės chimeriškumą. Nors žydai Lenkijos ir Lietuvos interesams vaidino antraeilius vaidmenis, jie paprastai tapdavo atpirkimo ožiais. Šis požiūris ir nuostatos apie žydų daromą žalą lenkų visuomenei Vilniaus krašte, netgi lenkų pasipriešinimo judėjimui, išliko Lietuvoje ir vokiečių okupacijos metais. Deja, toks požiūris vis dar propaguojamas ir mūsų dienų Lenkijos istoriografijoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Žydai; Lenkai; Vilniaus kraštas; Jews; Poles; Vilna.

ENLithuania’s attention to interethnic relations in the Vilnius region increased with the entry of the troops into Vilnius as the new authorities were confronted with interethnic problems of the Poles and the Jews in the city. Polish historiography maintains that the anti-Polish moods of Lithuania were manifested in the artificial inducement of the expression of political and social interests of ethnic minorities, although the political principles in the Vilnius region were not different from those in "the Lithuania of Kaunas". Reform in the Vilnius region was aimed at evening out the economic, social and legal situation in different parts of the country. Support for the Jews’ cultural, social and educational life was supposed to be assessed as a step forward from Poland's previous policy. However, that created an environment for a widely rooted sense of injustice. The Polish culture and language that had dominated this area for years became secondary in importance, while Yidish acquired greater social value. Due to a large number of refugees, social support and charity issues became urgent in the city. Superiority of the Jews’ situation that became evident (their charity organisations showed greater solidarity and were more organised and richer than Polish organisations) enhanced mutual distrust. Analysis of 1939–1940 once again has confirmed the chimeric nature of the Poles’ alleged unity. Although the Jews’ role was secondary for the interests of Poland and Lithuania, it is they who would often become scapegoats. This attitude about damage inflicted by the Jews on the Polish community in the Vilnius region was observed in Lithuania also during the German occupation.