Церковь в Балтийском мире в конце XV - начале XVI века

LTStraipsnyje nagrinėjama rytų krikščioniškųjų religijų, kurias autorius apibendrintai vadina „cerkve“, situacija Baltijos šalyse XV a. pabaigoje – XVI amžiaus pradžioje. Konstatuojama, kad rytų krikščioniškųjų religijų Baltikos kraštuose tyrimas nebuvo ir nėra pakankamas, nes istorikai Baltijos šalių žemes laikydavo tik Rusijos pravoslavų įtakos periferija. Pažymima, kad dažnai istorinėje literatūroje terminai „rusiškas“ ir „stačiatikių“ vartojami kaip sinonimai. Atskleidžiama, kad aptariamu laikotarpiu išryškėjo tendencija naudoti cerkvės struktūras dinastiniais tikslais. Pažymima, kad popiežius Baltijos šalyse palaikė idėją koncentruoti visas įmanomas jėgas, kad katalikybė plistų į Rytus. Aptardamas bažnyčių vidaus reikalus, autorius pažymi, kad popiežius regiono kontrolę atidavė vietiniam Baltijos, o etniškai – vokiškam – episkopatui. Pastebima, kad tai lėmė dvasinių reikalų kontrolės praradimą ir sukūrė palankias sąlygas oficialaus tikėjimo pakeitimui. Atskleidžiama, kad LDK interesai Baltijos kraštuose pirmiausia buvo vykdomi naudojant prekybos misijas, pirmiausia – su Polocku. Konstatuojama, kad Rytų Baltijos regionas XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje vystėsi savarankiškai, o posūkis nuo stačiatikybės į evangelikų reformatų tikėjimą buvo valdančio Ordino viršūnių politinis aktas. Reziumuojama, kad bažnyčios naudojimas politiniais interesais lėmė tai, kad bažnytinis gyvenimas atsiskyrė nuo politinio.