Prawosławie i Unia Brzeska (1595-1596) jako czynniki integracji i dezintegracji Rzeczypospolitej w XVI-XVII wieku

LTLDK ilgą laiką pasižymėjo tolerantiška politika skirtingų religijų atžvilgiu. Gerai žinomas taikus sugyvenimas tarp pagonių ir pravoslavų rusėnų LDK XIII–XIV a., o taip pat katalikų ir pravoslavų XV–XVI a. Tačiau XVII a. karai, skaudžiai palietę Žečpospolitą, parodė, kad religiniai nesutarimai buvo viena iš ryškiausių konfliktų priežasčių. Kodėl taip atsitiko? Šis klausimas ne kartą keltas istoriografijoje, o straipsnyje pasidalijama autoriaus įžvalgomis apie tai, kaip pravoslavų ir katalikų Bažnyčios santykiai, o taip pat Bresto unija (1595/1596) darė įtaką religiniams visuomeniniams konfliktams Ukrainoje ir Baltarusijoje XVI ir XVII amžiais. Bresto unija laikoma lūžiniu punktu, po kurio tarpreliginiai santykiai aštrėjo, konfliktai gilėjo. Nepaisant ankstesnių tyrimų, į daugelį klausimų neatsakyta. Pravoslavų dvasininkija uniją su Katalikų bažnyčia suprato kitaip nei katalikai. Bažnytinės unijos viena kitai prieštaraujančios koncepcijos atitiko dviejų tikybinių ir kultūrinių tradicijų specifiką. Bizantiška-pravoslaviška tradicija padėjo integruoti lietuvių ir rusėnų, o vėliau lenkų-lietuvių-rusėnų visuomenę, nes ilgą laiką pravoslavai buvo tolerantiški „lotyniškos“ kultūros atžvilgiu. Bandymai sulaužyti bizantišką-pravoslavišką tradiciją, Vakarų krikščionybės įtakos didinimas sukuriant unitų Bažnyčią vedė į Vidurio Rytų Europos rytinės dalies religinę dezintegraciją. Tai sudarė sąlygas sparčiai augti Rusijos įtakai šioje Europos dalyje, suartėjant Rusijos pravoslavų ir Žečpospolitos rusėnų dvasininkijai, Rusijos dvarininkams ir kazokų elitui. Iškelta tezė plėtotina toliau.