Geneza antagonizmu polsko-litewskiego na Suwalszczyźnie

LTStraipsnyje analizuojama lietuvių ir lenkų priešiškumo genezė Suvalkų regione nuo XIX–XX a. sandūros iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. XIX–XX a. sandūroje Suvalkų regiono šiauriniuose pavietuose daugiausiai gyveno lietuviai, o pietinėse apskrityse – lenkai. XIX a. II pusėje Suvalkuose klostėsi palankios sąlygos lietuvių tautiniam atgimimui. Kunigai katalikai vieni pirmųjų pradėjo skleisti tautinio atgimimo idėjas. Tai kėlė Lenkijos gyventojų nepasitenkinimą. XX a. pradžioje lietuvių tautinis judėjimas įgijo organizuotą formą. Lenkų inteligentija priešiškai žiūrėjo į lietuvių iniciatyvas, kritikavo jų antilenkišką ir separatastinę motyvaciją. Lenkai nematė lietuvių, kaip savarankiškos tautos. 1915 m. Suvalkų regioną užėmė vokiečiai ir nusprendė paremti lietuvių pusę. Lietuviai gavo visus vokiečių administracijos leidimus steigti mokyklas, draugijas ir t.t. O lenkai susidurdavo su draudimais. 1918 m. besitraukdami vokiečiai norėjo apriboti lietuvių nepriklausomybės siekius, leido įsiteigti Lenkijos civilinę administraciją. Jos tikslas buvo skatinti lenkiškumą ir priešintis lietuvinimo apraiškoms. 1919 m. vokiečiai valdžią Suvalkuose perleido lietuviams. Buvo įsteigtas Lietuvos taikos komitetas. Ginčas dėl Suvalkų regiono buvo aptartas Paryžiaus taikos konferencijoje, nustatyta laikinoji Focho demarkacinė linija. Lietuvių ir lenkų susidūrimai prie Focho linijos vyko 1920–1923 m. Tai suformavo sudėtingus lietuvių ir lenkų santykius, abi pusės labai jautriai reagavo į bet kokias nacionalistines apraiškas. 1936 m. Suvalkuose buvo uždarytos lietuviškos mokyklos ir draugijos. 1938 m. Lenkija išsiuntė ultimatumą Lietuvai reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius.