Open diplomacy and minority rights: the League of Nations and Lithuania's international image in the early 1920s
LTStraipsnyje aptariamas Lietuvos ir Tautų Lygos tarptautinis įvaizdis 1920 m. pradžioje. Siekdami tarptautinės paramos vis dar neužbaigtam tautos kūrimo procesui, Lietuvos diplomatai Ženevoje prie naujos pokario tarptautinės vertybių sistemos pritaikė savo strategiją. Jie tai padarė remdami savo istorinės teisės į valstybingumą pretenzijas ir puoselėdami kultūrinę autonomiją, kaip įrodymą apie savo pasiryžimą sukurti modernią ir demokratinę valstybę, vertą įstoti į „civilizuotų tautų“ klubą. Jų strategija buvo atsakas į labai skirtingą tarptautinę sistemą. Paryžiaus Taikos konferencijoje didžiosios valstybės už uždarų durų aptarė Vilniaus klausimą. Lenkijos ir Lietuvos ginčas vertintas tik per rusų–lenkų klausimo prizmę. Tautų Lygos įsipareigojimas spręsti teritorinius ginčus, jos atskaitingumas tarptautinei bendruomenei sukūrė visiškai kitokią aplinką, skatinančią kurti modernią Lietuvos valstybę. Lietuvos delegacija Ženevoje adaptavo savo argumentus prie to meto tarptautinių standartų, tikėdamasi pagerinti komunikacijos efektyvumą, tačiau kai reikėjo priimti vilčių neišpildantį susitarimą, delegacija demonstravo kur kas mažesnę prisitaikymo laikyseną. Tam tikrais atvejais Lietuvos delegacija demonstravo bekompromisines pretenzijas. Šios strategijos kaina ateityje buvo didelė. Hymanso plano atmetimas turėjo rimtų padarinių Lietuvos užsienio politikai, buvo Vilniaus praradimo ir tarptautinės izoliacijos rezultatas. Iki 1928 m. sovietai prarado bet kokį susidomėjimą Vilniaus ginčo klausimu, 1939 m. vokiečiai privertė lietuvius atiduoti Klaipėdos kraštą. 1939 m. spalį Vilnius lietuviams grįžo, tačiau džiaugsmas buvo trumpalaikis, vėliau sekė 50 metų trukusi okupacija.
