LTPo Pirmojo pasaulinio karo Vokietija prarado dalį savo teritorijų. Tarp jų buvo ir Klaipėdos kraštas, tarpukariu priklausęs Lietuvai. Vokietija negalėjo susitaikyti su šio krašto praradimu, tad jos konfrontacija su Lietuva buvo neišvengiama. Straipsnyje tiriamos šios konfrontacijos aplinkybės XX a. trečiame ir ketvirtame dešimtmetyje. Remiamasi šio laikotarpio šaltinių duomenimis ir literatūra. Po Pirmojo pasaulinio karo atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos ši šalis siekė išlaikyti jame savo įtaką ir kada nors susigrąžinti jo valdymą. Geriausias būdas tam pasiekti, Vokietijos politikų nuomone, buvo prijungti Klaipėdos kraštą prie silpnos Lietuvos valstybės. Lietuvai pavyko užimti šį kraštą su neoficialia Vokietijos pagalba. Nuo to laiko Lietuva siekė kaip įmanoma greičiau integruoti Klaipėdos kraštą ir jį lituanizuoti, taip sumažinant vietos vokiečių įtaką krašto valdymui. Tačiau Vokietija tam priešinosi ir siekė išsaugoti Klaipėdos krašto vokiečių įtaką. Tai formavo prielaidas Vokietijos ir Lietuvos priešpriešai. Abiejų valstybių nesutarimai ypač paaštrėjo ketvirtajame dešimtmetyje, kuomet naciai ėmė valdyti Vokietiją ir steigti pronacistines partijas bei sukarintas formuotes Klaipėdos krašte. Kai 1934 m. vasario 9 d. šiame krašte prasidėjo vietos pronacistinių partijų lyderių ir narių areštai, kilo didelis Vokietijos valdžios nepasitenkinimas. Apie įkaitusią politinę atmosferą puikiai byloja Vokietijos generalinio konsulo Klaipėdoje 1934 m. balandžio 25 d. pranešimas Vokietijos užsienio reikalų ministerijai, kurio tekstas publikuojamas šiame straipsnyje.