Laikinosios sostinės šturmas, arba kaip Viktorija Šeina tvirtovės miestą ėmė

LTRecenzijoje aptariama Viktorijos Šeinos monografija „Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje“, kurią 2014 metais išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Metodologines tyrimo prieigas grindžia A. J. Greimo topologinės semiotikos subtilybės ir komunikacinis modelis. Miestas traktuojamas kaip pranešimas-objektas ir tekstas. Tyrimų objektas suponuoja prievolę tekstą skaityti kaip mitą. Monografija suskirstyta į dalis, kuriose gilinamasi į laikinosios sostinės priešistorę ir jos ypatumus, Kauno įvaizdį ar jo dvasią iš istorinės perspektyvos. Itin daug dėmesio skiriama miestovaizdžiui, kuris knygoje tampa amorfiškas, tarsi pats sudarantis prielaidas prieštaringam daugialypumui. Monografijoje tyrinėjamas sudėtingas laikinosios sostinės mitokūros procesas. Vis dėlto Kauno gramatika ganėtinai sudėtinga, nes, įveikus nemenką kelią nuo Putino nuogąstavimų iki M. Zingerio, J. Vaičiūnaitės ar M. Ivaškevičiaus įžvalgų, „kaunietiškumo“ sąvokos apibrėžimas nesudėliojamas. Monografija gali būti perskaityta dviem būdais – šliaužiojant priploto miesto duobėtais grindiniais ir dūstant nuo toksiško santakos rūko arba žvalgantis nuo žydinčio Žaliakalnio ir svaigstant žibuoklių aromatu. Jeigu daugybė surinktų įdomių faktų apie Kauną būtų sudėliota nuosekliai, pradedant V. Bičiūnu ir baigiant Z. Kiaupos ar N. Lukšionytės-Tolvaišienės mokslo darbų ištraukomis, jei visa tai būtų pagrįsta Greimo įžvalgomis ir papildyta atitinkamomis V. Šeinos teksto analizės atkarpomis, galbūt išryškėtų Kauno gramatikos apmatai.