Laikinosios komisijos Vilniaus viešajai bibliotekai bei prie jos esančiam muziejui kurti ir valdyti vadovai ir nariai 1871-1915 m.

LTVilniaus viešoji biblioteka oficialiai buvo atidaryta 1867 m. gegužės 24 dieną. Nors imperinė administracija VVB ir Senienų Muziejui skyrė svarbų vaidmenį rusų kultūros sklaidoje, šios įstaigos ilgą laiką veikė neturėdamos patvirtintų įstatų ir etatų. Straipsnyje aptariama šias įstaigas kūrusi ir valdžiusi Laikinoji komisija, jos vadovai ir nariai. Visi straipsnyje minėti VVB ir SM pirmininkai ir dauguma narių buvo kilę iš dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos teritorijos, dažniausiai iš unitų arba stačiatikių šventikų šeimų. Socialinė kilmė nulėmė specifinį jų studijų pasirinkimą: dauguma jų buvo stačiatikių dvasinių seminarijų auklėtiniai, kai kurie buvo įgiję ir aukštąjį išsilavinimą. Vilniuje jie gaudavo net po kelias darbo vietas įvairiose valstybinėse įstaigose, tarp jų ir LK VVB ir SM, nors nė vienas neturėjo nei bibliotekinio, nei muziejinio darbo žinių ir patirties. Tuometei Rusijos švietimo vadovybei svarbiausia buvo jų politinis patikimumas. Dirbdami keliose valstybinėse tarnybose šie vadovai neskyrė bibliotekai ir muziejui pakankamo dėmesio ir neišnaudojo turimų galimybių, kad paverstų šias įstaigas rusų kultūros ir rusų valstybinės ideologijos sklaidos židiniais, galinčiais konkuruoti su lenkų kultūros įtaka. Vis dėlto, nepaisant kvalifikuotų darbuotojų stygiaus ir kitų nepalankių aplinkybių, komisija suvaidino svarbų vaidmenį organizuodama VVB ir SM prie VVB darbą. Iki Pirmojo pasaulinio karo šios institucijos užėmė reikšmingą vietą Vilniaus ir viso vadinamojo Šiaurės Vakarų krašto kultūriniame gyvenime.

ENThe Vilnius Public Library was officially opened on May 24, 1867. Although the imperial administration gave the VVB and Antiquities Museum an important role in the dissemination of Russian culture, these institutions have been operating for a long time without having approved statutes and posts. The article deals with the establishment and administration of these institutions, the Interim Commission, its leaders and members. All of the VVB and the AM presidents and majority of the members, came from the current territory of Ukraine and Belarus, mostly from united or Orthodox priestly families. Social origin led to a specific choice of their studies: most of them were students of orthodox spiritual seminaries, some of them also acquired higher education. In Vilnius, they received even a few jobs in various state institutions, including the LK VVB and AM, although none had any knowledge or experience of librarian or museum work. Their political credibility was at the time most important for Russian educational leadership. While working in several public services, these executives did not address enough attention to the library and the museum and did not use the opportunities available to turn these institutions into Russian cultural and Russian national ideology heart that could compete with the influence of Polish culture. Nevertheless, despite the shortage of skilled workers and other disadvantages, the commission played an important role in organizing the work of the VVB and the AM with the VVB. Until the First World War, these institutions occupied a significant place in the cultural life of Vilnius and the so-called North-Western Region.