Interaction between architectural heritage conservation and symbolic worldview: causes and consequences

LTStraipsnyje nagrinėjamos Lietuvos mūro architektūros paveldotvarkos ir simbolinės pasaulėjautos sąveikos problemos. Simbolinio praeities suvokimo paveikti architektūros paveldo restauravimo ir rekonstravimo darbai dažnai buvo orientuoti į seniausių pastatų pavidalų atkūrimą, dažnai net nepaisant mokslinių duomenų trūkumo. Žinių spragoms užpildyti buvo pasitelkiami du panašūs, tarptautinių paveldotvarkos nuostatų neatliepiantys, mokslinės informacijos spragų užpildymo būdai, tai – mokslinių tyrimų ir kūrybinio interpretavimo derinys bei laisva kūrybinė interpretacija. Abu šie būdai vienareikšmiškai prieštarauja pamatinėms tarptautinėms paveldotvarkos nuostatoms, tačiau Lietuvoje gana lengvai iš mokslinės paveldotvarkos buvo pereinama į kūrybinę sferą. Tai yra, pritrūkus archeologinių, architektūrinių, ikonografinių tyrimų duomenų, apie konkrečias architektūrines kompozicijas ar detales, jos paprasčiausiai sukuriamos. Tokie pastatuose atsiradę praeitį imituojantys elementai tampa lygiaverčiais moksliniu pagrindu atkurtiesiems ir taip apsunkina architektūros praeities pažinimą. Simbolinio mąstymo perspektyvos terpėje subrendęs subjektyvus autentiškos medžiagos traktavimas, išankstinis gotikos, renesanso stilistinių sluoksnių sureikšminimas dažnai neleisdavo deramai įvertinti turimos informacijos ir žlugimui pasmerkdavo vertingus autentiškus vėlesnių laikotarpių architektūros sluoksnius. Atliekant paveldotvarkos darbus, pastatų visumos nelikdavo, buvo paliekami tiktai fasadai. Iš restauruojamų objektų buvo šalinamos XVIII–XIX a. perdangos, pertvaros, durys, langai, krosnys ir kitos su pasirinktinai restauruojamu laikotarpiu nesusijusios detalės.Vertinga laikyta ne daugiasluoksnė praeities medžiaga, (laiko ir substancijos atžvilgiu), o išpreparuotos praeities vizijos įgyvendinimas, kai pašalinus visus autentiškus, skirtingų laikotarpių ženklus, buvo sukuriama praeities imitacija. Kita sudėtinga problema, išsiskleidusi simbolizavimo perspektyvos paveiktame paveldotvarkos lauke – netinkamas atliktų darbų dokumentavimas. Retas paveldotvarkos darbus patyręs objektas turi gana aiškų atliktų veiksmų ir, tuo labiau, jų pagrįstumo aprašymą, projektinėje medžiagoje labai retai pateikiami atkuriamų detalių formą ir kompoziciją pagrindžiantys duomenys. Todėl tyrinėjant restauruotus ir rekonstruotus pastatus labai sunku rasti atspirties tašką atkurtos architektūros pagrįstumui nustatyti. Numanu, kad senosios architektūros, kaip reikšmingo autentiško istorinės informacijos šaltinio, reikšmė nebuvo pakankamai įvertinta. Savitą Lietuvos architektūros paveldotvarkos padėtį lėmė per paskutinius šimtmečius sudėtingoje politinėje, sociokultūrinėje terpėje subrendęs simbolinis selektyvus praeities suvokimas. Su išnykimo pavojumi susidūrusi bendruomenė atsiribojo nuo materialių objektų ir susitelkė į uždarą vidinį, simboliais pagrįstą, pasaulį. Tokios būsenos pokyčiams reikalingas ne tik sąlygų pasikeitimas, bet ir ilgas laiko tarpas pokyčiams įsisąmoninti. Tarpukariu, vis dar veikiamas simbolinės pasaulėjautos, suformuotas ir viešai propaguotas romantinis požiūris, idealizuojantis seniausius Lietuvos istorinius laikus, sovietmečiu buvo pašalintas iš oficialiojo diskurso, tačiau asmeninėje žmonių savimonėje įsitvirtino kaip išlikimo galimybę stiprinantis faktorius. Ideologinis spaudimas sudarė galimybę LDK klestėjimo idealizavimą pritaikyti architektūros paveldotvarkos srityje, ir tai tapo savotiška pasyvios rezistencijos forma.Paveldotvarkoje paplitusiai simbolinei pasaulėjautai svarbus tapo ne formos, o juo labiau – substancijos autentiškumas, o siekiamo atkurti laikotarpio pavidalas. Būtent toks praeities suvokimas skatino kai kuriuos restauratorius išskleisti kuo senesnius architektūros klodus, dažnai imtis kurti spėjamas formas ir detales. Paveldotvarkos žinių trūkumas taip pat prisidėjo prie savito paveldo traktavimo tendencijų sklaidos. Kita vertus, ir didžiojoje dalyje Europos valstybių didelės apimties rekonstravimo, restauravimo darbai buvo atlikti XIX a., o po Antrojo pasaulinio karo vykę atstatymai dažnai buvo pagrįsti tarpukariu atliktais moksliniais tyrimais, fotofiksacija. Todėl, vadovaujantis tarptautinės paveldotvarkos raidai didelę įtaką dariusios Vakarų Europos patirtimi, paveldotvarkos nuostatos nebuvo orientuotos į objektų rekonstravimą ar stilistinį restauravimą. Todėl ne tik sovietinės ideologijos nulemtas informacijos trūkumas, bet ir tuometinė paveldotvarkos teorija, negalėjusi duoti atsakymų į daugelį iškylančių klausimų, prisidėjo prie simbolinės pasaulėjautos įsitvirtinimo architektūros paveldo srityje. Problemišką situaciją paaštrino ir tai, kad Lietuvoje dažnai ne savo noru, o pagal tuo metu galiojančią tvarką aukštųjų mokyklų atrinkti architektai, neturėję specialaus išsilavinimo, būdavo privalomai nukreipiami dirbti paveldotvarkos darbų. Todėl daugeliui restauratoriais dirbusių architektų aktyvus kūrybinis pradas neleido gerai suvokti paveldo objekte glūdinčių verčių ir prisidėjo prie kūrybinės interpretacijos įtvirtinimo. Kita vertus, simbolinės pasaulėžiūros įkvėpti paveldotvarkos specialistai nuosekliai ir kruopščiai ieškojo autentiškų senosios architektūros klodų ir suteikė labai vertingų žinių Lietuvos architektūros istorijos mokslui [...].