[Обратная уния : из истории отношений между католицизмом и православием в Российской империи, 1840-1873]
LTRecenzijoje aptariama 2010 m. išleista M. Dolbilovo ir D. Staliūno knyga "Обратная уния: из истории отношений между католицизмом и православием в Российской империи, 1840–1873". Leidinyje nagrinėjama 1840 m. pirmą kartą suformuotos Romos katalikų bažnyčios susijungimo su Rusijos imperijos vakarinių provincijų Sinodine stačiatikių bažnyčia idėjos evoliucija, kuri ypač intensyviai svarstyta buvo 1860 m. Istorikai remiasi Rusijos, Lietuvos, Lenkijos ir Prancūzijos archyvų medžiaga. Identifikuoja šios idėjos autorius, analizuoja jų ryšius su imperinės valdžios institucijomis, atskleidžia jų vaidmenį 1839 m. likviduojant Graikų unitų cerkvę ir vykdant rusifikavimo politiką. Kyla klausimas, ar vertėjo tiek daug dėmesio skirti neįgyvendintų anoniminių projektų analizei ir publikuoti juos atskiru leidiniu. Autoriai šią temą jau yra gvildenę ankstesniuose darbuose. Autorių pozicija dėl analizuojamų projektų autorių taip pat reikalauja diskusijos. A. Kirkoro dalyvavimo Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių sujungimo projekte klausimas sprendžiamas remiantis tik antriniais šaltiniais. Projekto autorių paieškas tikslinga sieti su rusų administracija, kuri jau 1840 m. turėjo priėjimą prie pirmojo projekto ir kurį atgaivinti mėgino 1863 m. Skelbiamų dokumentų idėja yra gerokai platesnė nei vien tik bažnyčių unijos deklaravimas. Juose atsispindi ir krašto kolonizavimo bei rusifikavimo idėjos. Taip pat tikslinga polemizuoti su knygos autoriais dėl projektų vertinimų. Jie galimai pervertino rastų dokumentų svarbą. Autoriai nesvarsto klausimo, kokia iš tikrųjų galėjo būti Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių unija, ar Stačiatikių bažnyčia buvo pajėgi „atversti“ krašte katalikus.
