Mitinis vandens kodas Antano Vaičiulaičio novelėje "Akmenų laukas"

LTStraipsnyje mitopoetiniu aspektu tiriant vandens hierofaniją analizuojama Antano Vaičiulaičio novelė „Akmenų laukas“. Novelė konstruojama kaip viena iš pagrindinio veikėjo vaikystės istorijų, „kelionė į save“, į momentą, kai prarandamas „rojus“ ir prieš akis atsiveria „mirties vartai“. Archetipinę funkciją čia atlieka vanduo, kuris yra gyvybės, mirties, moteriškumo išraiška, kuris skatina prisiminimus, išreiškia ciklišką gyvybės rato judesį, atlieka atminties ir pranašo, apvalymo ir atnaujinimo, išeities ir gelbėjimo funkciją, simbolizuoja ribą ir kliūtį, jausmus ir svajones, kovą bei neįsisąmonintą pasaulėkūros procesą. Kasdienybės ir ribinių situacijų permąstymas, lūžių ir permainų išgyvenimas atšaukus pasaulietinį laiką, sugrįžus į kritinį momentą per kartotę ir ritualą leidžia pakylėti A. Vaičiulaičiui gyvenimo tikrovę virš buities, suteikti vaizduojamiems įvykiams mitinį kodą ir visuotinę vertę. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Mitas; Archetipas; Vanduo; Kūryba; Kartotė; Myth; Archetype; Water; Creation; Repetition.

ENIn the paper through a mythical aspect of archetypicality, meanings and symbolism of water, the novel "The Field of Stones" by the Lithuanian writer Antanas Vaičiulaitis (1906–1992) is analysed. The analysis is grounded on the conception of mythical thinking developed by J. Puhvel and E. Meletinskij, and the definition of an archetypal model by C. G. Jung and M. Eliade, "eternal return" and repetition, a ritual connection as a means to approach the real time and being as witnessed by Gods. Moreover, the functions of water as a special fundamental element developed by M. Eliade are actualised – water enables world creation through chaos conversion into cosmos conveying ideas of eternity, self-cognition, and creation. The transformation of water by G. Bachelard is also discussed in the paper. Antanas Vaičiulaitis’s novel "The Field of Stones" is constructed as a self-cognition space of the main character through “eternal return” to "paradise lost". Water plays a special archetypal function in the novel – it is an expression of life, death and femininity, inspires reminiscences, transmits the feeling of a cyclical life circle, performs the function of a memory and a prophet, lustration and resurrection, relates to a way out and salvation, symbolises a boundary and an obstacle, feelings and dreams, fight and a subconscious process of primordial world creation. [From the publication]