Pastabos apie kalbinį stilistinį lietuvių ir latvių neoromantinės dramaturgijos skirtumą

RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisKnygos dalis / Part of the book
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėPastabos apie kalbinį stilistinį lietuvių ir latvių neoromantinės dramaturgijos skirtumą
Kita antraštėRemarks on Linguistic and Stylistic Difference of Lithuanian and Latvian Drama
AutoriaiButkus, Vigmantas
KnygojeLietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai . 2006, P. 161-172
Anksčiau paskelbta leidinyje: Linguistica Lettica . 2003, 12, p. 117-128
Reikšminiai žodžiai
LTNeoromantinė dramaturgija; Lyginamoji baltų literatūrologija; Stilius
ENNeoromantic dramaturgy; Comparative baltic literature; Style
Santrauka / Anotacija

LTIr lietuvių, ir latvių neoromantinėje dramaturgijoje išryškėjo dvi skirtingos stilistinės pakraipos: psichologinis neoromantizmas ir simbolistinis neoromantizmas. Lietuvoje dominuojanti ir meniškai produktyvesnė buvo psichologinė pakraipa, kurią geriausiai reprezentuoja V. Krėvės „Šarūnas“ (1911), Latvijoje – simbolistinė pakraipa, reprezentuojama Rainio „Ugnies ir nakties“ (1905). Latvijoje psichologizmas tuo metu natūraliau pasireiškė ne neoromantine, bet realistine-socialine dramaturgija (R. Blaumanis). Straipsnyje svarstomas klausimas, kodėl lietuvių neoromantinėje literatūroje simbolistinio stiliaus dramaturgija lieka labiau antraplanė, periferinė (Vydūno, kai kurios V. Mykolaičio-Putino, V. Krėvės ir kt. dramos), o latvių neoromantinėje dramaturgijoje ji yra dominuojanti (Rainio, Aspazijos, A. Brigaderės ir kt. dramos). Problema svarstoma pasitelkus komparatyvistinį metodą: lingvistiškai-stilistiškai lyginami Vydūno „Amžinos ugnies“ (1913) ir Rainio „Ugnies ir nakties“ fragmentai, aktualizuojant ir platesnius kontekstus (etnokultūrinį, istorinį ir pan.). Darytina prielaida, kad skirtingą simbolistinio neoromantizmo dramaturgijos vertinimą ir pobūdį lietuvių ir latvių literatūrose iš dalies yra nulėmusi kalba, jos leksinio-semantinio sluoksnio specifika. Konkretesnė, „daiktiškesnė“ lietuvių kalbos leksika nėra paranki simbolistinės dramaturgijos, siekiančios abstrakčių apibendrinimų ir konstruktyvios refleksijos, poetikai. [Iš leidinio]

ENIn Lithuanian and Latvian neo-romantic drama two different stylistic tendencies become evident: psychological neo-romanticism and symbolist neo-romanticism. Artistically a more productive psychological tendency is dominant in Lithuania (represented by Krėvė’s “Šarūnas” (1911)). In Latvia the symbolistic tendency is prevailing (represented by Rainis’ “Fire and Night” (1905)). At that time in Latvia psychologism manifested itself more naturally than neo-romantic but realistic-social dramaturgy (Blaumanis). The article analyses the issue of why in Lithuanian neo-romantic literature symbolist drama is secondary and peripheral (plays by Vydūnas, some of the plays by Mykolaitis-Putinas, Krėvė, and others), whereas in Latvian neo-romantic drama it is dominant (plays by Rainis, Aspazija, Brigaderė, and others). The subject is analysed by applying a comparative method: fragments of Vydūnas “Eternal Fire” (1913) and Rainis’ “Fire and Night” are compared linguistically and stylistically; broader contexts (ethno-cultural, historical, etc.) are actualised. An assumption is made that the different evaluation and nature of symbolist neo-romantic drama in Latvian literature is partially determined by language and the specifics of its lexical-semantical layer. A more concrete, “substantivised” lexicon of the Lithuanian language is not favourable to the poetics of symbolist dramaturgy which seeks abstract generalisations and constructive reflexion.

ISBN998638656X
ISSN1407-1932
Mokslo sritisKalbotyra / Linguistics
Susijusios publikacijosBaltų Faustas ir Europos literatūra : mokslinė studija / Silvestras Gaižiūnas ; Baltoskandijos akademija. [Kaunas] : Viešoji įstaiga "Knygų naujienos", 2002. 727 p.
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/6164
Atnaujinta2018-12-13 14:06:35
Metrika Peržiūros: 1