Mickunas - solver of phenomenological riddles
LTStraipsnyje svarstomas Algio Mickūno atsakas huserliškosios fenomenologijos kritikams. Autorius išryškina tris svarbiausius Husserlio kritikų argumentus: l.Husscrlio fenomenologija yra toli gražu ne "mokslas bc jokių išankstinių prielaidų", ji suponuoja dekartiškąjį teiginį, jog būti reiškia "būti pažintu". 2.Husserlio teiginį apie fenomenologinės duoties apodiktiškumą susilpnina jo paties pateikiami tokios duoties aprašymai. Iš jų, priešingai Husserlio ketinimams, išaiškėja fenomenologinės refleksijos nepajėgumas "susidoroti" tiek su retencine laikinės patirties dimensija, tiek su radikalia Kito patirties kitokybe. 3.Husserlio metodui ir mąstymui apskritai būdingas eurocentrizmas ir episteminis imperializmas - visus kultūrinius ir istorinius skirtumus jis susumuoja savo fenomenologijoje, kurią traktuoja kaip slaptą graiko-europietiškojo žmogaus lūkesčių išsipildymą. Algiui Mickūnui svarbiausias klausimas yra šis: Kodėl reikėtų interpretuoti Husserlį būtent šitaip? Mickūnas, Husserlio mokinių Eugeno Finko ir Ludwige Landgrebe's mokinys, gerai suvokė, jog ypatingas Husserlio rašymo stilius nesyk yra veikiau sutrukdęs nei padėjęs visu radikalumu atsiskleisti svarbiausioms Mokytojo įžvalgoms ir atradimams. Tačiau jam šis trūkumas visuomet atrodęs nereikšmingas lyginant su milžinišku potencialu, kuris šiuose atradimuose glūdi, laukdamas tolesnio išplėtojimo. Husserlio filosofija Mickūnui yra tarsi įminimo laukiantis mįslių rinkinys, ir šį įminimą jis laiko prasmingesnių uždaviniu už pastangas pademonstruoti huserliškos fenomenologijos nenuoseklumus ir silpnąsias vietas. Savo darbuose Mickūnas parodo, jog, nepaisant kritikų išpuolių, Husserlio fenomenologinio metodo visuotinumas ir fundamentalumas išlieka nepaneigti. [Iš leidinio]
