Тэстамент троцкага ваяводы Яна Глябовіча (1590 г.) як крыніца па вывучэнню кліентальных адносін у Вялікім княстве Літоўскім

LTXVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) visuomenėje klientiniai santykiai darėsi vis populiaresni. Klientais tapdavę smulkūs ir vidutiniai bajorai atlikdavo įvairius patarnavimus didikams, o šie įvairiais būdais atsidėkodavo savo klientams. Klientiniai santykiai atsispindi pačiuose įvairiausiuose šaltiniuose. Ypač daug informacijos suteikia testamentai. Išreikšdami savo priešmirtinę valią testamentuose didikai paminėdavo ne tik savo giminaičius, bet ir klientus („tarnus“), apibūdindavo juos saisčiusius ryšius. Šiuo požiūriu itin informatyvus Trakų vaivados Jono Hlebavičiaus 1590 m. sudarytas testamentas. Juo remiantis šiame straipsnyje siekiama atskleisti to meto klientinių santykių ypatybes. Hlebavičiaus testamentas leidžia identifikuoti didelę dalį jo klientų ir politinių sąjungininkų. Šis šaltinis aiškiai parodo, kad patrono – kliento santykiai būdavo labai įvairūs. Klientai savo patronui skolindavo pinigus, tarnaudavo jo kariniuose būriuose, atlikdavo įvairius administracinius pavedimus, rūpindavosi patrono ūkiu, dvarais, vaikų ugdymu. Tarp Hlebavičiaus „tarnų“ minimi ir ganėtinai aukštą visuomeninę padėtį užėmę LDK pavietų pareigūnai. Todėl galima teigti, kad klientai savo patronui pasitarnaudavo ir politine veikla. Savo ruožtu patronas atsilygindavo klientams pinigais, žemės valdomis, įvairiomis dovanomis, atstovaudavo jų interesams, suteikdavo išsilavinimą savo dvare. Testamente apie kai kuriuos Hlebavičiaus klientus ir „draugus“ pateikiama labai daug asmeninės informacijos. Tai leidžia geriau suvokti šių asmenų tarpusavio ryšius.