LTStraipsnyje teigiama, kad šiuolaikinėse svetimų kalbų dėstymo koncepcijose vyrauja lingvokultūrologinė kryptis. Mūsų respublikoje ji diegiama ir gimtųjų kalbų mokymo procese. Atsiveria galimybė realizuoti integratyvųjį principą. Tam tikslui reikia gerai pažinti mokinių žinių tezaurusą ir numatyti žinių jungiamuosius elementus. Svetimų kalbų mokymo turinyje yra įjungti ir grožinės literatūros tekstai, o atskiri užsienio literatūros kūrinių vertimai apžvelgiami gimtosios literatūros kurse. Mokyklinėje praktikoje tarp skaitomų atskiruose kursuose užsienio tekstų sąsajų beveik nėra. Neskiriamas reikiamas dėmesys užsienio autoriams ir todėl, kad abiturientai nelaiko iš užsienio literatūros egzamino. Straipsnyje pateikiami anketų duomenys, liudijantys paviršutiniškas žinias. Kaip vieną iš galimų integracijos būdų dėstant svetimas kalbas autorė pateikia vertimų arba sekimų panaudojimą. Atskleistos sąsajos tarp Lafonteno ir I. Krylovo pasakėčių, sugretinami H. Heinės, W. Gėtės eilėraščiai ir M. Lermontovo vertimai į rusų kalbą, W. Gėtės baladės vertimas į rusų ir lietuvių kalbas.