Tylos peizažai: čiurlioniškoji gija Vidmanto Bartulio ir Onutės Narbutaitės kūryboje

LTMikalojaus Konstantino Čiurlionio tapyboje atsiskleidžia filosofinė tylos dimensija (paveikslas „Tyla“, 1907), susijusi su meno kalbos transcendentalizmu ir naujomis atvertimis. Ši paradigminė visumų įžvelgio minties linija įsitvirtina lietuvių muzikoje vėlyvajame XX a. ir išlieka kūrybiškai aktuali XXI a. iki nūdienos. Ypatingą jos raišką ir visa apimančią tėkmę pastebime baltiškojo minimalizmo fenomene. Čia galima išskirti du lietuvių autorius: kompozitorius Vidmantą Bartulį (1954–2020) ir Onutę Narbutaitę (*1956), ateinančius iš baltiškojo minimalizmo transformacijos gelmių. Jų tylos muzikoje motyvai skirtingi, metaforiškai prilygintini vandens ramybės gelmei (Bartulis) ir liepsnai dangaus erdvėje (Narbutaitė). Tačiau abiejų autorių kūriniuose daug reikšmės skiriama tylai, galimai ateinančiai iš Čiurlionio tapybos laukų, ir jos likiminei dimensijai. Raktažodžiai: Čiurlionis, tyla, peizažai, muzika, Bartulis, Narbutaitė, kita erdvė.

ENIn Lithuanian 20th–21st-century music, a Čiurlionian landscape phenomenon forms, covering the dimensions of sound and silence. The influence of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis’ (1875–1911) works, especially of his painting, is evidenced here by characteristic universal codes of symbolism: vision in music, transcendental depth, the expression of other space and time, the lines of culture and nature, the cosmism of sacredness. We find these features with their various transformational aspects in the works of two contemporary composers. These are landscapes of silence that have become a paradigmatic axis in the music of Vidmantas Bartulis (1954–2020) and Onutė Narbutaitė (*1956). The works of both authors from their youth and later maturity period testify to their fundamental origin and profound establishment. V. Bartulis’ “I Am Seeing My Friend Off, and We are Taking One Last Look at the Snow-covered February Trees” for cello and piano (1981) is linked to the melodic line of Franz Schubert’s quartet “Death and the Maiden”. Its breathing is constantly interrupted by silence – pauses that become a penetrating factor of time and a poetic context – a fateful step when the music’s fragmentary disintegration opens an essential “other space”.Meanwhile, O. Narbutaitė’s contact with silence in music is like the flight of Icarus – fiery, melting in the fire of light, exceedingly existential, fatal, fragile vibration of life at the level of spectrum intonational fusions (“Was There a Butterfly?” for chamber orchestra, 2013). Having opened this paradigm at the beginning with the work “The Road into Silence” for organ (1981), she later consolidates it with the mystery of intonational labyrinths and spectralism, thus “summoning” a completely changing vision of other space or other time (“Otro Rio” for symphony orchestra, 2022). It can be said that both authors have their own different senses of silence in the music, which can be related to the depth of Čiurlionian painting. Keywords: Čiurlionis, silence, landscapes, music, Bartulis, Narbutaitė, other space.

• Kūrybinių stilių pėdsakais. Pokalbiai su muzikais. Vilnius : Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2005. 454 p.
• Lietuvių muzikos kultūros raida (1970-2020) genotipo požiūriu: nuo deformacijos iki naujų fenomenų. Vilnius : Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2022. 447 p.
• Neatpažinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos ciklai. Vilnius : Lietuvos kompozitorių sąjunga : 2010. 406 p.
• Tylusis Onutės Narbutaitės kūrybos posūkis: egzistencialistų erdvėlaikio ilgesys. Menotyra 2022, 29, 4, 284-302.
• Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai. Vilnius : Margi raštai, 2010. 639 p.