Laikas M. K. Čiurlionio sonatinėje kūryboje: Vasaros sonata

LTStraipsnyje parodoma, kad Čiurlionio sonatinė tapyba įkūnija laikiškumo sampratos transformacijas, kurios tuo pačiu metu reiškėsi tiek fizikos, tiek muzikos, tiek filosofijos pasauliuose. Kaip rodo Einšteino reliatyvumo teorija ar atonaliųjų kompozitorių (pvz., Schönbergo, Weberno) kūryba, linijinės priežasties ir griežtos tvarkos sampratą keitė laisvesnė, procesuali visumos logika, kurioje lokalumas nebėra suvokiamas kaip uždaras, o muzikoje – garsai ima kilti tarsi tiesiogiai iš tylos. Panašų išsivadavimą nuo vienos perspektyvos matome ir Čiurlionio tapyboje, kur tonalinė darnos struktūra persipina su „atonaliais“ eksperimentais: atsiranda aperspektyvumas, kelių ritmų bei simbolinių sluoksnių sąveika, kuri neneigia senojo harmoninio pagrindo, bet jį plečia. Įvairių kultūrinių – nuo archajiniai–folklorinių iki futuristinių – elementų derinimas parodo Čiurlionio, kaip mąstytojo, gyvybingą dialogiškumą: jis nesiekia „sugriauti“ tradicijos, bet ją subtiliai pratęsia atnaujindamas ir atverdamas tuštumos bei tylos erdves, leidžiančias įžvelgti giluminį laiko ir būties vienalytiškumą. Raktažodžiai: Čiurlionis, sonatinė tapyba, laiko samprata, atonalioji muzika, reliatyvumo teorija, aperspektyvumas, kultūrinė transformacija, simbolizmas, harmonijos filosofija, dialogiškas mąstymas.

ENThe article demonstrates that Čiurlionis’ sonata-inspired painting embodies transformations in the concept of temporality, which were simultaneously unfolding in the realms of physics, music, and philosophy. As evidenced by Einstein’s theory of relativity and the works of atonal composers such as Schönberg and Webern, the linear causality and strict order of earlier paradigms were being replaced by a more fluid, processual logic of totality, in which locality was no longer perceived as closed or isolated, and where, in music, sounds seemed to emerge directly out of silence. A similar liberation from singular perspective is evident in Čiurlionis’ painting, where tonal structures of harmony intertwine with “atonal” experimentation: perspectival multiplicity, polyrhythmic interplay, and layered symbolism do not reject the foundations of harmony, but expand and reconfigure them. The integration of diverse cultural elements – from archaic-folkloric to futuristic – reveals Čiurlionis’ vibrant dialogical thinking: he does not seek to dismantle tradition, but rather to renew it gently, opening spaces of silence and emptiness that invite a deeper vision of the unity of time and being. Keywords: Čiurlionis, sonata-inspired painting, concept of time, atonal music, theory of relativity, a-perspectivism, cultural transformation, symbolism, philosophy of harmony, dialogical thinking.