Lietuvių pilietiškumas: jo kontūrai ir trajektorijos
LTKodėl šiai apžvalgai pasirinktas XVII–XX a. laikotarpis? Iki paskutiniojo Jungtinės Valstybės (Žečpospolitos) padalinimo vyko palyginus spartus pilietinės visuomenės formavimasis, deja, paraleliai augo lietuvių tautos poliarizacija. Nepavykę sukilimai prieš Rusiją tarsi galutinai įtikino lietuvių aukštesnįjį sluoksnį šlietis prie lenkų kultūros. Todėl XX a. lietuviai į nepriklausomybės kelią išėjo praradę sukauptą ne tik valstybės tvarkymo, bet ir pilietinės visuomenės tapsmo patirtį. Tas praradimas po šiai dienai persekioja lietuvius. Iš vienos pusės matome valdantįjį sluoksnį tolstant nuo etninės tautos ir jos interesų, iš kitos – labai silpnus, gležnučius pilietinės visuomenės daigus, daugumos nesugebėjimą susiorientuoti naujomis sąlygomis ir imtis organizuotos iniciatyvos. Abi priežastys lemia geopolitinėms aplinkybėms toli gražu neadekvatų, nepakankamą valstybės integralumą. Esant tokiai padėčiai, nesunkiai plinta ir įsitvirtina įvairiausio pobūdžio destrukcija, tame tarpe ir nacionalinio orumo stygius. Tai išryškėjo paspartėjus Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą ir priiminėjant jai palankius, savo pačių ne visada strategiškai apgalvotus sprendimus. Šioje apžvalgoje nagrinėjami XVII–XX a. lietuvių pilietiškumo kontūrai ir trajektorijos, bendriausiais bruožais apžvelgiant bajorijos pilietinę organizaciją ir jos vaidmenį unijinėje Lietuvos valstybėje, lietuvių tautos pagrindo – valstietijos – luomo pilietinės organizacijos formas ir elementus, apmąstant bendrą pilietiškumo trajektorijų kryptį ir apmąstymus baigiant keliais pastebėjimais apie sovietmetį.
ENWhy the period of 17th-20th century was chosen for this review? Until the last division of the United State (Polish–Lithuanian Commonwealth), the relatively rapid formation of civil society took place, unfortunately, the polarization of the Lithuanian nation grew alongside. The failed rebellions against Russia finally persuaded the upper class of the Lithuanians to adjoin the Polish culture. Therefore, in the 20th century, the Lithuanians went out on a path to the independence after losing the accumulated experience not only in a management of the state, but also in the development of civil society. That loss is haunting Lithuanians to these days. On the one hand, we can see the ruling layer moving away from the ethnic nation and its interests, on the other hand - very weak, a puny sprout of the civic group and the inability of the most to orient themselves to new conditions and take an organised initiative. The two reasons leads to inadequate for the geopolitical circumstances, insufficient integrity of a state. In this situation, the destruction of all kinds, including the lack of national dignity, is easily spread and established. This was evident in the acceleration of Lithuania's integration into the European Union and the adoption of the solutions that are not always strategically thought-out by themselves. This review deals with the outlines and trajectories of the citizenship of 17th-20th centuries, while in a general way overviewing civic organisation of the nobility and its role in union-like Lithuania state, the base of the Lithuanian nation - peasantry - caste, forms and elements of civil society organisation, contemplating the general direction of citizenship trajectories and reflections, ending with several observations about the Soviet period.
