Ar gali Vaižgantas prakalbinti šiandieninį mokinį?
LTDažnai mokytojų priekaištaujama, kad mokiniai apie Vaižgantą pasako tik tai, kad jis buvo „deimančiukų" ieškotojas. Atseit įgrisusi mokyklinių vadovėlių klišė. Be abejo, mokytojui, dirbančiam 11-12 klasėse ir kas antrus metus dėstančiam Vaižgantą, kai kas nusibosta, bet mokinys apie vaižgantiškus „deimančiukus" sužino pirmą kartą ir jam šis faktas įstringa, kaip mokyklos suole įstrigo ir mums. Greičiausiai todėl, kad talentingo žmogaus palyginimas su deimantu reiškia ypač didelę Vaižganto pagarbą tam žmogui. Jeigu norime, kad mokinys žinotų daugiau, turime padėti mokiniui pažinti Vaižgantą įvairesnį, turime atskleisti - ne „klišinius" - dalykus, tokius, kokių manome, kad reikia. Bet kuriuo atveju mokytojų priekaištai nelabai pagrįsti, nes mokytojas yra pamokos šeimininkas, tad, norėdamas kitokio Vaižganto, turi jį kitaip perteikti. Vaižgantas tinka ir pilietiškumui, ir kritiškumui, ir humoro jausmui ugdyti. Per radiją teko klausytis vienos mokinės pasakojimo, kaip ją sužavėjo Vaižgantas, kaip jį skaitė, apie jį rašė. Tai įrodo, kad Vaižgantas gali „užkabinti". Režisierė Gabrielė Tuminaitė, kurdama spektaklį pagal Dėdes ir dėdienes, užduodamą klausimą „Kodėl Vaižgantas?" interpretavo kaip koketavimą, keliantį susierzinimą, nuostabą, palygino jį su klausimu, kurį užduotų rusas: O kodėl Dostojevskis? Prašom, imkit, skaitykit ir tikrai nenustebsite, kodėl Vaižgantas, - pridūrė režisierė, leisdama suprasti, kad Vaižgantas ne menkesnis už rusų literatūros klasiką, greičiau menkas skaitytojas, kuris nurašo Vaižgantą [p. 23].
