LTLiaudies rūmai ir darbininkų kultūros klubai – funkcinės socialistinės architektūros tipas, susijęs su modernizmo raida. Nuo XIX amžiaus darbuotojų laisvalaikio ir švietimo architektūrinės erdvės išplito visoje Europoje. Rusijos konstruktyvizmo sklaidos kontekste darbininkų klubai tapo svarbia modernistinės kultūros ir architektūrinės vaizduotės dalimi. Lietuvoje pirmieji liaudies rūmai buvo pastatyti Kaune 1898 m., kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai. Visuomeninių klubų raida tęsėsi nepriklausomybės laikotarpiu tarpukariu. Toks funkcinės architektūros tipas išplito 6 deš. sovietinėje Lietuvoje. Kultūros namai tapo reikšmingu miestų ir miestelių elementu. Kultūros namai pasižymėjo standartiniais architektūros principais ir sprendimais. Pagrindinis straipsnio objektas – Lietuvos miestelių kultūros centrai. Tikslas – atskleisti jų istoriją ir raidą socialistinio modernizmo laikotarpiu. Socialistiniai kultūros centrai (kultūros namai) buvo atsakas į politinę ir ekonominę to meto atmosferą, kaimo modernizacijos procesus. Vadovaujantis šūkiu pašalinti skirtumus tarp miesto ir kaimo gyvenimo, buvo parengta regioninio planavimo schema. Kultūros namai turėjo atlikti socialinių centrų vaidmenį ir aktyvinti provincijos kultūrinį gyvenimą. Greitas planavimas, pigi statyba, statybinių medžiagų trūkumas pastatams suteikė monotonišką ir niūrią išraišką. Socialistiniam modernizmui (1956–1969) būdingas standartinis planavimas, supaprastintos formos ir gana prastos statybinės medžiagos lėmė kritiško požiūrio iškilimą 1970 metais.