Erotas ir revoliucija : H. Marcuse's psichoanalitinė žmogaus išlaisvinimo vizija

LTMokslinėje studijoje nagrinėjama iškilaus „kritinės teorijos“ atstovo Marcuse’s veikaluose plėtota individo pavergimo formų šiuolaikinėje visuomenėje analizė ir juose propaguota psichoanalitinė išlaisvinančios revoliucijos vizija. Ji buvo kuriama mėginant iš naujos metafizinės, sociologinės ir istorinės perspektyvos naujai interpretuoti pamatinius S. Freudo teiginius apie žmogaus prigimtį ir jo psichinio gyvenimo raidą. Siekdamas teoriškai pagrįsti individo išlaisvinimo ir nerepresyvios visuomenės galimybę, H. Marcuse rėmėsi psichoanalizės ir marksizmo idėjomis. Tačiau jo pastangos derinti šias idėjas nedavė tikėtinų rezultatų. Šio socialinio teoretiko plėtota psichoanalitinė šiuolaikinio individo revoliucinio išsilaisvinimo samprata yra nenuosekli ir vidujai prieštaringa. Ji geriausiu atveju patvirtina visoje civilizacijos istorijoje mąstytojo įžvelgiamą nuolatos atsikuriančią žmogaus laisvinimosi ir pasivergimo dialektiką. Galimybė ją paneigti Marcuce’s veikaluose nepagrindžiama net teoriškai, todėl jo socialinė teorija įgyja ryškių utopinio mąstymo bruožų. Ši išsilaisvinimo utopija yra ne tik ydinga teoriniu požiūriu ir atrodo praktiškai neįgyvendinama, bet lengvai gali būti paversta savo priešingybe – tapti šitaip „laisvinamo“ individo dar didesnio pavergimo įrankiu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Psichoanalizė; Marksizmas; Sigmundas Freudas; Pavergimas; Herbertas Marcuse; Psychoanalysis; Marxism; Sigmund Freud; Enslavement; Herbert Marcuse.

ENThis study investigates the analysis of the various forms of enslavement of an individual in modern society that is one of the major topics found in the works of H. Marcuse, the prominent representative of "citical theory", and discusses his vision of the psychoanalytical liberatory revolution. This vision has been elaborated as an attempt to reinterpret some basic assertions of S. Freud about the human nature and the development of a psychic life of an individual from a new metaphysical, sociological, and historical perspective. Seeking for theoretical foundations both for the posibility of liberation of an individual and for a possibility of a non-repressive society, Marcuse draws heavily on the ideas of Marxism and psychoanalysis. However, his attempts to synthesize those ideas did not provide the expected results. It will be argued that the notion of the revolutionary liberation of a modern individual is inconsistent and self-defeating.It only confirms the recurrent dialectics of the man’s attempted self-liberation and a new self-enslavement that, according to Marcuse, is revealed in the course of the whole history of the human civilization. It will also be argued that the possibility of overcoming such dialectics is not theoretically well-grounded in Marcuse‘s works, thus justifying the view that his social theory is a marked case of the utopian thinking. In this way Marcuse’s utopia of liberation is not only flawed from the theorical point of view, but also seems to be inapplicable for the practical purposes it was intended to serve. What is more, this utopian vision can be turned into its opposite, thus becoming a theoretical and a pratical tool of an even greater enslavement of an individual in the course of her "liberation".