The League of Nations and the Baltic. The case of the planned plebiscite and international force for Vilnius
LTTarptautinės erdvės pertvarka po Pirmojo pasaulinio karo užsitęsė, ypatingai Europoje, kadangi čia naujai susikūrusios valstybės greitai iš naujo sukiršino didžiąsias žemyno galias. Austrijos–Vengrijos, Rusijos ir Vokietijos imperijų nuosmukio metais susikūrusių ir atsikūrusių valstybių tarpusavio santykius apibrėžė tarpusavio priešiškumas, neišspręsti sienų klausimai ir neretai labai painios konfigūracijų populiacijų, kurių grupės visiškai nenorėjo gyventi kartu. Baltijos valstybės buvo geras to pavyzdys. Tarptautinė bendruomenė bandė mažinti įtampą neformaliais institutais (Ambasadorių konferencija) ir organizacijų (Tautų Sąjunga) veikla, tačiau pastangas lydėjo tai sėkmė, tai nesėkmės. 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, netrukus iškilo Vilniaus krašto, kurį 1919 m. užėmė lenkų kariuomenė, problema. Žadėtas balsavimas dėl teritorijos, į kurią pretendavo ir Lietuva, ir Lenkija, taip ir neįvyko, tad klausimas netrukus atsidūrė Tautų Sąjungoje. Šiame knygos skyriuje nagrinėjamas Baltijos valstybių klausimas Tautų Sąjungoje, dėmesį sutelkiant į planuoto plebiscito dėl Vilniaus aplinkybes ir pasekmes. Po Pirmojo pasaulinio karo tai buvo vienintelis Tautų Sąjungos bandymas surengti plebiscitą, tačiau be JAV šiai organizacijai stigo galių balanso. Prancūzija iš esmės parėmė Lenkiją, mainais tikėdamasi jos lojalumo Rytų fronte, jei po Versalio sutarties vokiečiai būtų mąstę apie revanšą. Prancūzų karinis ir diplomatinis korpusas sužlugdė Sąjungos iniciatyvą Lietuvoje (tai skatino ir Sovietų Sąjunga), nors vietoje to prancūzai užleido Klaipėdos kraštą.
ENTransformation of the international space took a while after World War 1, especially in Europe, because newly created countries quickly stirred up the powers of the old continent. The relations between countries that were created or reestablished during the years of the fall of the Austrian-Hungarian, Russian and German empires were defined by mutual hostility, unsolved border questions and confusing configurations of populations that did not want to live together at all. The Baltic states were a good example of this. The international community has tried to reduce the tension through informal institutes (Conference of ambassadors) and organizations (League of Nations), but the effort has resulted in both success and failure. After the declaration of independence in Lithuania in 1918, the problem of Vilnius region, which was occupied by the Polish army in 1919, soon emerged. The vote on the territory, which was wanted by both Lithuania and Poland, did not happen, therefore, the question was taken over by the League of Nations. This part of the book examines the question of the Baltic states in the League of Nations, focusing on the planned plebiscite regarding the circumstances and consequences of Vilnius. It was the first attempt of the League of Legends to make a plebiscite after World War 1, but the organization lacked the balance of power without the United States of America. France generally supported Poland, in exchange hoping for its loyalty on the Eastern front in case Germans were revenge after the Versailles treaty. French military and diplomatic corpus destroyed the League's initiative in Lithuania (that was also promoted by the Soviet Union), however, the French gave up the region of Klaipėda.
