LTXVI a. įkurtas Vilniaus universitetas yra neatsiejama lotyniškosios Europos kultūros dalis. Būtent šiuo kultūriniu pagrindu buvo suformuotos nacionalinės mokyklos. Lietuvoje tiesioginiam ryšiui trukdė skleisti lenkų kultūra, kurios sklaida sustiprėjo XVIII a. pabaigoje. Vis dėlto Apšvietos idėjų įtakoje universitetas buvo atviras Europos idėjoms ir kvietė dirbti profesorius iš įvairių šalių. Nuo XVIII a. vidurio universitete didėjo susidomėjimas tiksliaisiais mokslais. 1781 m. prancūzų gamtininkas Jeanas Emmanuelis Gilibertas (1741–1814) buvo pakviestas vadovauti gamtos istorijos katedrai. Kai jis išvyko, universiteto rektorius astronomas Martynas Počobutas pakvietė dėstyti Georgą Adamą Forsterį, kuris jau buvo išgarsėjęs kaip Cooko ekspedicijos dalyvis. 1784–1787 metais Forsteris Vilniaus universitete dėstė mineralogiją, botaniką, zoologiją ir paleontologiją. Būtent Vilniuje jis parašė laiškus, kurie laikomi vokiečių epistoliarinės literatūros klasika. Laiškuose pateikiama daug bendro pobūdžio informacijos – pastabų apie Lietuvos istorines, politines ir socialines realijas, to meto Vilniaus kultūrinį gyvenimą ir akademinę universiteto veiklą. Šiame straipsnyje dėmesys sutelkiamas į prancūziškus motyvus, kurie nuvilnija laiškuose. Forsteris puikiai rašė ir kalbėjo prancūziškai, bendradarbiavo su prancūzų mokslininkais, rėmė kai kurias mokslines ir socialines jų idėjas. Prancūziški motyvai jo laiškuose nėra dažni, tačiau reikšmingi.