LTVilniaus universiteto mokslininkų susirašinėjimas yra puikus XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios daugiakalbystės pavyzdys. Lenkų kalba buvo dominuojanti. Rusų kalbą daugiausiai vartojo dėstytojai, kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijų, ypač Baltarusijos žemių. Tačiau jos niekada nevartojo lenkų kilmės mokslininkai. Prancūzų kalba tapo pagrindine tarptautinio bendravimo kalba, kuri išstūmė lotynų kalbą, vartotą tik oficialių ceremonijų metu. Taip pat retkarčiais buvo vartojamos vokiečių, anglų ir italų kalbos. Straipsnio tikslas – apžvelgti prancūzų kalbos vartojimą epistoliariniame palikime toje epochos, kurioje ji akivaizdžiai vyravo Vilniaus universitete. Tyrimas pagrįstas Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomos korespondencijos analize. Darbe nagrinėjami Vilniaus universiteto dėstytojų Martyno Počobuto, Andriaus Streckio, Jano Sniadeckio, Mykolo Polinskio, Valerijono Gorskio ir Mikalojaus Malinovskio laiškai. Aptariami laiškai sudaro bendrą įspūdį apie prancūzų kalbos vartojimą mokslininkų tarpe. Dalykinių laiškų analizėje dėmesys sutelkiamas į tuos aspektus, kurie susiję su akademiniu gyvenimu, moksliniais tyrimais ir idėjų mainais. Tačiau asmeniški laiškai atskleidžia intymesnio bendravimo aspektus. Prancūzų kalba rašytos korespondencijos tyrimas rodo, kad iškilieji Vilniaus universiteto dėstytojai aktyviai dalyvavo Europos mokslo bendruomenės gyvenime. Mokslinis ryšys skatino neformalių ryšių plėtojimą.