Struktur der primären Verbentsprechungen in den baltischen, germanischen und slavischen sprachen

LTStraipsnyje aptariamos bendros baltų, slavų ir germanų kalbų veiksmažodinės šaknys, turinčios pirminių refleksų visose trijose kalbų grupėse. Tiriama šaknų struktūra, istoriniu lyginamuoju metodu atliekama genetinė šių šaknų analizė. Sumuojant abiejų tyrimų rezultatus, tiriamas šaknis galima priskirti bendraeuropietiškajam arba ekskliuzyviniam baltų-germanų-slavų sluoksniui. Aiškėja, kad ekskliuzyviniam baltų-germanų-slavų sluoksniui priskiriamos šaknys dažniausiai yra sudėtingos, daugianarės, išplėstos net keletu plėtiklių, nuėjusios ilgą vystymosi kelią. Kadangi skirtingų kalbų grupių veiksmažodžių struktūriniai elementai pagrįstai gali būti lyginami tik tada, kai šie veiksmažodžiai istoriškai ir darybiškai yra adekvatūs, todėl šiame darbe apsiribojama pirminių veiksmažodžių – tiesioginių veiksmažodinių šaknų kontinuantų – struktūros tyrimu ir gretinimu. Tiriamos tik pirminių veiksmažodžių prezento formos, nes visose trijose kalbų grupėse jos sudaromos naudojant indoeuropietiškojo prezento raiškos priemones (šaknies balsių kaitą, prezento formantus ar brezento intarpą, galūnių jungimo būdus), o kitos formos baltų, slavų ir germanų kalbose sudaromos pagal savus dėsningumus ir beveik neturi sąlyčio taškų. Tiriant pirminių atitikmenų morfologinę struktūrą, nustatyta, kad šiose trijose kalbų grupėse, nors ir negausiai, tačiau yra ir morfologinių ir struktūrinių ekvivalentų, o daugumą morfologinės struktūros skirtumų lėmė veiksmažodžio sistemos unifikacija kiekvienoje kalbų grupėje ir rytų baltų kalbose vykęs šaknų išsišakojimas.