Перестройка и самоопределение Прибалтийских народов: литовский аспект

LT1991 m. rudenį trys Baltijos šalys tapo tarptautiniu mastu pripažintomis nepriklausomomis valstybėmis. Nors jis nemaža dalimi buvo grįstas teisinio tarpukario valstybingumo statuso atstatymu, daugelis veikiausiai sutiks, kad pagrindinis veiksnys siekiant legitimacijos buvo atvirai ir tvirtai reikšta Baltijos tautų apsisprendimo teisė. Žinoma, tautų apsisprendimo teisė kaip tarptautinės tesiės principas yra problemiška ir vertinama skirtingai. Visgi būtent po 1988 m. masinių mitingų, kuriuose siekta tiesos apie 1939–1940 m. įvykius ir istorinius sandorius, pasaulis išgirdo tiek apsisprendimo reikalavimą, tiek ėmė įžvelgti rimtesnių persitvarkančios Sovietų Sąjungos problemų. To meto Baltijos valstybių pozicijas stiprino neprievartinis gerai organizuotų masinių demonstracijų pobūdis ir geri gebėjimai pristatyti tautos valią tarptautinei bendruomene; be to, pradžioje kelti suvereniteto atkūrimo tikslai buvo palyginti nuosaikūs ir nekonkretūs. Maskvos pozicija buvo dvilypė: viena vertus, Lietuvoje vykę pokyčiai buvo inspiruoti sąjunginio centro; kita vertus, Kremliaus santykiai su Sąjūdžiu buvo šalti, tarsi siekiant sumenkinti judėjimo teisę atstovauti lietuvių tautai ir ignoruoti lietuvių apsisprendimo teisę. Toks požiūris Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse neabejotinai skatino politinių tendencijų radikalizaciją ir norą perimti iniciatyvą į savo rankas, ką netrukus ir pavyko padaryti. Gaila tik dėl to, kad ano meto negatyvi inercija, deja, išliko Lietuvos ir Rusijos santykiuose išliko iki šiandien.

ENIn the 1991 autumn, the three Baltic States became internationally recognized as independent states. Even though it was largely based on the rebuilding of the legal status of inter-war statehood, many will likely agree that the fundamental factor in the achievement of legitimacy was the openness and solidity of the self-Determination of the Baltic nations. Of course, the right of is problematic and evaluated differently as an international law principle. However, it was after the 1988 mass rallies that looked for the truth about the events of 1939-1940 and historical Transactions that the world heard both the demand for self-determination and began to see more serious problems in the rearranging Soviet Union. The position of the Baltic states was reinforced by voluntary mass demonstrations and good abilities to present the will of the nation to the international community; moreover, in the beginning the aim to regain sovereignty were moderate and not concrete. Moscow's position had a dual approach: on one hand, the changes in Lithuania were inspired by a unionized centre; on the other hand, the Kremlin's relations with the Union were cold, as if in order to restrict the right of movement to represent the Lithuanian nation and ignore the Lithuanian self-determination power. Such an approach in Lithuania and other Baltic countries undoubtedly motivated a radicalization of political tendencies and the desire to take the initiative into their hands, and they soon managed to do exactly that. The only shame is that the negatives of those times remained in the Relations between Lithuania and Russia to this day.