LTXXI amžiaus karinės kampanijos dažniausiai pradedamos ir vykdomos pagal iš anksto nenuspėjamą sumanymą. Jos itin dažnai nukreiptos ne į karinės galios sunaikinimą, o į svarbiausius valstybinės infrastruktūros objektus ir žmogiškuosius išteklius, siekiant silpninti pasitikėjimą valdžios institucijomis, sugriauti pagrindinių viešųjų paslaugų teikimo sistemą, atkirsti vietos gyventojus nuo būtiniausių išteklių. Konvencinių pajėgų veiksmų efektyvumas stiprinamas nereguliarioms kariuomenėms būdinga taktika, teroristiniais ir kriminaliniais veiksmais, informaciniu ir psichologiniu spaudimu gyventojams. Lietuva, kaip suvereni valstybė, vos atkūrusi nepriklausomybę, nuolat siekia užtikrinti savo saugumą ir gynybą. Karas Ukrainoje parodė, kad karinės grėsmės gali kilti bet kada, todėl būtina nuolat tobulinti šalies gynybos struktūras. Minėtoms grėsmėms atremti būtina tinkamai organizuota teritorinė apsauga, gebanti užtikrinti saugų užnugarį reguliariesiems vienetams, apsaugoti gyventojus ir svarbiausius infrastruktūros objektus nuo diversinių ir teroristinių aktų ar kitų grėsmių, užtikrinti karo padėties teisinio režimo įgyvendinimą ir sudaryti tinkamas sąlygas valstybinėms institucijoms funkcionuoti. Vienas iš esminių šio proceso elementų buvo ir yra karo komendantūros – struktūros, kurios padeda koordinuoti civilinę ir karinę valdžią karo ar ekstremaliosios situacijos metu. Tai naujas žingsnis, sustiprinantis šalies pasirengimą gynybai ir civilinės saugos užtikrinimui. Šiame straipsnyje aptarsime karo komendantūrų kūrimo procesą Lietuvoje, jų svarbą, naujoves ir perspektyvas. [p. 49-50].