Alternative dispute resolution in the banking and finance sector

LTParengta nemažai mokslinių darbų, kuriuose analizuojami atskiri arbitražo ar mediacijos procedūros elementai ir jų sąveika. Tuo tarpu atskiri, specifiniai sektoriai, norint nustatyti jų ypatumus, į kuriuos būtina atsižvelgti, siekiant juose efektyviai pritaikyti alternatyvius ginčų sprendimo būdus, analizuojami retai. Straipsnyje šiuo aspektu analizuojamas būtent bankų ir finansų sektorius. Bankų ir finansų sektoriui, kaip daugeliui kitų komercinių sričių, yra būdinga dalyvių - tiek paslaugų teikėjų, tiek klientų - įvairovė. Šio sektoriaus ypatumas yra tas, kad teisės aktai formalizuoja skirtumus tarp dalyvių, suskirstydami juos į įvairias kategorijas. Teisės aktais apibrėžiama, kas papuola į profesionalaus kliento ir neprofesionalaus kliento kategorijas. Papildomai įvedamos informuotojo kliento bei vartotojo sąvokos. Atsižvelgiant į tai, kad šio sektoriaus reguliavimas plačiai remiasi imperatyviomis teisės normomis, straipsnyje aptariama šio reguliavimo įtaka alternatyviems ginčų sprendimo būdams. Kartu analizuojama naujausia praktika - stambių tarptautinių arbitražo institucijų AAA ir CIETAC sprendimai patvirtinti atskiras arbitražo taisykles, kurios turi būti naudojamos, sprendžiant komercinius finansinius ginčus, naujos finansų arbitražo institucijos - „PRIME Finance“ - steigimas bei nuostatų dėl arbitražo įtraukimas į standartinius susitarimus. Atskirai nagrinėjami Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Nyderlanduose priimti sprendimai, kai finansų sektoriaus narius atstovaujančios organizacijos įsteigia ir finansuoja neteisminius ginčų sprendimo forumus.Per tokius forumus arbitražas tampa prieinamu ir smulkesniems finansų sektoriaus klientams, nes besikreipiantysis turi mokėti nedidelius, kartais simbolinius mokesčius. Tačiau tokios galimybės yra ne visose jurisdikcijose. Nors Europos Sąjungos teisė ragina valstybes nares steigti neteisminius finansinių ginčų sprendimo forumus, valstybių pasirinkimai iš esmės skiriasi. Straipsnyje aptariamas Lietuvoje nustatytas reguliavimas, kai finansinių paslaugų vartotojas iškilus ginčui gali kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo neteismine tvarka. Analizuojami procesiniai aspektai, sprendimo privalomumo klausimai. Straipsnio išvadose pripažįstama, kad bankų ir finansų sektoriuje yra daug stambių dalyvių, kuriems arbitražas yra patrauklus ir reikalingas. Arbitražo poreikis ir paklausa, kurią formuoja šie dalyviai, yra tokie ryškūs, kad skatina prie jų prisitaikyti net tarptautines arbitražo institucijas. Tačiau šalia stambiųjų klientų, bankų ir finansų sektoriuje yra aibė smulkesnių. Pastariesiems arbitražas tradiciškai yra sunkiai prieinamas daugiausia dėl didelių kaštų. Tačiau kai kurios jurisdikcijos rado sprendimus šiai problemai spręsti, perkeldamos didžiąją kaštų dalį ant finansų sektoriaus pečių. Finansų sektorius sutinka išlaikyti tokias institucijas ir skatina savo klientus į jas kreiptis. Deja, tokie sprendimai egzistuoja ne visur. Net Europos Sąjungos valstybėse narėse, kur neteisminės ginčų sprendimo institucijos poreikis įtvirtintas teisės aktuose, dažniau pasirenkami kiek pigesni, bet tuo pačiu daug mažiau efektyvūs neteisminio ginčų sprendimo būdai.

ENThe article researches the usage of arbitration in the field of banking and finance. It starts by reviewing the peculiar features of participants in the banking and finance sector. Then it focuses on the features of arbitration appeal to this sector, as well as practices adopted in this sector to encourage and extend the use of arbitration. As a good case in point, the arbitration institutions developed in the United States of America and the Netherlands are analyzed. Finally, it reviews what is available in European jurisdictions, like Lithuania, which are less advanced on this issue.