Kultūros ir religijos sąveikos vertinimas Antano Rubšio helenizmo sampratoje

LTStraipsnyje siekiama aptarti Antano Rubšio studijose analizuotus helenizmo kultūros ir religijos sąveikos atspindžius Senojo Testamento pasakojimuose. Autorius tai sieja su konceptualiomis kultūros genezės, jos raidos helenizmo laikotarpiu problemomis. Konstatuojama, kad A. Rubšys, XX a. viduryje įsijungęs į Šventame Rašte minimų istorinių vietų archeologinius tyrimus, vėliau tai susiejo su Senojo ir Naujojo Testamentų tekstologinėmis studijomis. Pažymima, kad jo veikaluose pateiktos istorijos žinios svarbios tiek paties Šventojo Rašto tekstų, tiek ir apskritai senovės civilizacijų kultūrų genezės pažinimui. Šiuo požiūriu autorius išskiria A. Rubšio veikalus „Raktas į Senąjį Testamentą" ir „Raktas į Naująjį Testamentą", kuriuose šalia kitų analizuojami kultūros ir religijos sąveikos klausimai. Parodoma, kad hebrajų kultūros helenizmo laikotarpiu savitumus A. Rubšys sieja ne tik su politiniu ir kultūriniu Egipto Aleksandrijos bei Sirijos Antiochijos miestų konkuravimu šiame regione, bet ir su žydų religiniu tradicionalumu. Konstatuojama, kad A. Rubšio teiginiai paremti nežinomų Senojo Testamento tekstų autorių idėjinėmis nuostatomis, ten pateiktomis istorinėmis paralelėmis, kurios rodo vidinį idėjinį skilimą žydų visuomenėje tuo laikotarpiu. Reziumuojama, kad graikiškosios kultūros apraiškas Palestinoje J. Rubšys vadina pažangiu reiškiniu, sieja tai su sociokultūriniais judėjų visuomenės pakitimais, tačiau akcentuoja ir kitą tendenciją: religinio paveldo ir naujos kultūros sąveikos sudaromą prielaidą tautiniam judėjų bendrijos atgimimui, o tuo pačiu priešiškumą naujovėms.