The Art of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: at the junction of two epochs

LTXX a. pradžioje M. K. Čiurlioniui pavyko kosmopolitines įtakas susieti su vietos tradicijomis ir savo paties unikalia kompozitoriaus patirtimi bei sukurti savitus tapybos, grafikos, literatūros kūrinius. Čiurlionio kūryba išsiskiria įvaizdžių įvairove ir didybe bei originaliomis meninėmis formomis. Jo meninė veikla apima šešerius intensyvios veiklos metus (1903–1909), tačiau atspindi svarbiausias to meto kultūrines ir menines idėjas. Čiurlionis turėjo mažai tiesioginių kontaktų su Vakarų Europos menu, vis dėlto jo meninė kūryba yra susijusi su simbolizmu, Art nouveau, amžių sandūros meninėmis idėjomis. XIX amžiaus Europos dailės kontekste Čiurlionis iškyla kaip savitas ir gana tipiškas menininkas. Studijos tikslas – atskleisti unikalų Čiurlionio meno pobūdį ir kūrybinius ryšius su to meto Europos menininkais. Apibendrinime teigiama, kad Čiurlionio paveikslai buvo novatoriški, tačiau atitrūkę nuo abstrakčiosios tapybos pradininkų idėjų. Lyginant su abstrakčiomis ir muzikaliomis W. Kandinskio ir F. Kupkos kompozicijomis, Čiurlionio paveikslai išsiskyrė grafiniu-erdviniu abstrahavimo būdu ir muzikinių principų taikymu tapyboje, jų neatsiejant nuo vaizduojamųjų objektų. Čiurlionio kūryba daug kuo siejasi su simbolizmu, ypač neoromantizmo tendencijomis. Kai kuriuose paveiksluose Čiurlionis peržengia simbolizmo ribas, intuityviai priartėdamas prie modernizmo. Su tam tikromis išlygomis jį galima vadinti vienu abstrakčiosios tapybos pradininkų.