"Lietuviškoji tapatybė" - įsivaizduojamos bendruomenės ideologema

• "The Lithuanian identity” is an ideologeme of the imagined community
• "Lithuanian identity" as an ideological cliche

LTGramatiniais, loginiais ir psichologiniais svarstymais straipsnyje bandoma parodyti, kad žodžių junginys „lietuviškoji tapatybė“ labiau tinka ideologinėms manipuliacijoms, negu tikrų socialinių, politinių ir istorinių įvykių analizei. Savo išviršine gramatine forma jis įtaigauja vientisumą (nors loginė analizė nesunkiai atskleidžia jo oksimoroniškąją esmę) ten, kur yra skirtingų ir net priešiškų socialinių sandų sistema. Tirti tokią sistemą, daiktus vadinant tikraisiais vardais, – tai demonstruoti „politiškai nekorektišką mąstymą“. Kur kas „korektiškiau“ kalbėti apie „tapatybę“ (dar geriau – apie „identitetą“: moksliškiau skamba) ten, kur viešpatauja nelygybė ir nesantaika; kalbėti apie lietuviškumą ten, kur jis visokeriopai susinamas, masiškai gujant tėvynainius į svečias šalis dirbti svetimiems ir kalbėti svetimomis kalbomis; turtinant „maximų“ bei „rubikonų“ milijonierius ir verčiant mokytojus bei kultūros darbuotojus gyventi už išmaldos dydžio algas. Tos kalbos panašios į Ilgiausių metų giesmę prie merdinčio ligonio lovos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Santykis; Kaita; Tapatybė; Lietuviškoji tapatybė; Asmens tapatybė; Relation; Alternation; Identity; Lithuanian identity; Personal identity; Hume; Kant.

ENBy means of grammatical, logical and psychological considerations it is tried to show in the article that the combination of words “the Lithuanian identity” suits ideological manipulations more than the analysis of real social, political and historical events. By its outer grammatical form it suggests integrity (though the logical analysis easily reveals its oxymoron essence) where there is a system of different and even opposite social components. To investigate such a system, to call things by their real names means to demonstrate “politically incorrect thinking”. It is much more “correct” to speak about the “sameness” (it is even better to speak about the “identity”, as it sounds in a more scientific way) where equality and discord reigns; to speak about the Lithuanian character where it is watered down in every possible way by driving the countrymen out of the country to work in foreign countries for foreign people and to speak foreign languages; with millionaires of “Maxima” and “Rubikon” flourishing in Lithuania and forcing teachers and cultural workers live on a pittance. Such talks resemble a wish on the deathbed of a patient to live to be a hundred.

• About nationality in the globalized world / Libertas Klimka. Bildungswissenschaften und akademisches Selbstverständnis in einer globalisierten Welt / Gerd-Bodo von Carlsburg, Thomas Vogel (Hrsg./eds) Frankfurt am Main : Peter Lang, 2014. P. 61-69.
• Expression of citizenship and nationality in the education system of Lithuania / Vilija Grincevičienė, Vaida Asakavičiūtė, Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė. Cultura. International journal of philosophy of culture and axiology. 2021, 18, 2, p. 155-172.
• Šaknys ir keliai : tautos stabilumo ir mobilumo įvaizdžių dinamika Mariaus Ivaškevičiaus dramose / Nomeda Šatkauskienė. Kūrybos erdvės. 2015, Nr. 22, p. 48-56.