Tremties tema Johanneso Bobrowskio ir Alfonso Nykos-Niliūno lyrikoje : disertacija

LTTremtis – tai vienas seniausių žmogiškosios egzistencijos reiškinių, užfiksuotas pamatiniuose Vakarų kultūros tekstuose. Remdamasis klasikiniais ir šiuolaikiniais tremties liudijimais, išskiriu skirtingus tremties tipus (imperinė/transimperinė tremtis), aptariu tremties ir gretimų reiškinių (emigracija, vidinė emigracija, diaspora, hibridizacija) sąsajas ir skirtumus. Fenomeno specifika XX amžiuje parodoma pasitelkus moderniąsias kultūros bei literatūros teorijas (W.Benjamin, J.Lotman, D.Maingueneau), kurios leidžia išryškinti tremties patirties ambivalenciją: ji gali tapti ir trauma, ir išsilaisvinimu. Tremties literatūrinė raiška analizuojama dviejų XX amžiaus antrosios pusės autorių – vokiečio ir lietuvio – lyrikoje. Hermeneutine atskirų eilėraščių interpretacija siekiu detalizuoti skirtingus aspektus, kuriais reprezentuojamas tremties įvykis – erdvės percepciją, istorinius pavidalus, intertekstines nuorodas ir identifikacijos figūras, utopinius vaizdinius. Nors poetų kūrybos nesieja genetiniai ryšiai, joje matome ne vieną ryškų panašumą. Šioje disertacijoje tvirtinama, kad šios analogijos liudija poetų priklausomybę Vidurio Europos kultūriniam regionui. Jų poetika apibūdintina kaip „modernizmas anapus avangardo iliuzijų“ – anot Milano Kunderos, tai vienas svarbiausių Vidurio Europos literatūros bruožų. [Iš leidinio]

ENExile is one of the oldest phenomena of human existence, recorded in fundamental texts of the Western culture. The author refers to classical and contemporary exile testimonies to distinguish different types of exile (imperial/trans-imperial exile), discusses links and differences between exile and affiliated phenomena (emigration, internal emigration, diasporas, hybridization). Specific features of the phenomenon in the 20th century are illustrated with the use of the modern culture and literary theories (W. Benjamin, J. Lotman, and D. Maingueneau), which allow articulating the ambivalence of exile experience: it can produce both – trauma and emancipation. Literary expression of exile is analyzed through the lyrics of two authors – a German and a Lithuanian – writing in the second half of the 20th century. Hermeneutic interpretation of specific poems is intended to detail different aspects, which are used to represent events in exile – perception of space, historical appearances, inter-textual references and identifying figures, utopic images. Although creative works of these poets are not linked by genetic ties, we can detect one obvious similarity. This dissertation claims that the analogies point to the poets’ identification with the Middle European cultural region. The author describes their poetics as “modernism beyond avant-garde illusions”; according to Milan Kundera, it is one of the most important features of the Middle European literature.