LTStraipsnyje samprotaujama apie literatūrinį vertimą kaip apie intymų kultūrų dialogą. Vertėjas yra intymumo nešėjas. Tačiau vertėjo darbas priskirtinas tokiam saviraiškos būdui, kuris tiesiogiai priklauso nuo viešumo. Tad intymumas ir viešumas verčiant yra glaudžiai susiję. Lietuva pastaruoju metu išgyvena intymaus klausymo laikotarpį. Autorė klausia ar įmanomas hermeneutinis atvirumas tarp tolimų kalbų ir kultūrų – graikų ir lietuvių? Svarbiausias klausimas yra kalbų išverčiamumas. Konkrečiau kalbant, ar gali vienas garsiausių šiuolaikinių graikų kalbos meistrų – Nikas Kazantzakis – prabilti lietuviškai? Šių apmąstymų tikslas – dviejų viena kitai tolimų Europos kalbų išverčiamumo analizė, pabrėžiant kultūrinių skirtumų svarbą vertimui. Analizė rutuliojasi ne tiek iš hermeneutinės vertėjos patirties, kiek iš noro atkreipti dėmesį į vertėjo ir autoriaus tekstualinio intymumo būtinybę, vertėjo jausmingumą ir moralinių nuostatų neišvengiamumą. Be įdėmaus žvilgsnio į pastaruosius dalykus neįmanoma atskleisti vertimo prasmės. Atsakingiausia ir prasmingiausia užsienietiško kūrinio misija – užtikrinti vertimo kalbos egzistavimą, o kartu su kalba ir lietuvių kultūros gyvybingumą. Dviejų kalbų ir kultūrų bendravimo per vertimo procesą apmąstymas skatina pritarti samprotavimams apie kultūrinio dialogo cikliškumą. Vertėjo vaidmuo – suteikti gyvenimą tekstui iš svetur ir perkelti jį į universalesnę erdvę – tampa vis aktualesnis.