Sovietmečio Lietuvos istorikų identiteto pavidalai: metaforos lygmuo

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėSovietmečio Lietuvos istorikų identiteto pavidalai: metaforos lygmuo
Kita antraštėThe Forms of identity of Soviet Lithuanian historians: the level of metaphor
AutoriaiŠvedas, Aurimas
LeidinyjeLietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis [LKMA metraštis]. 2005, t. 27, p. 267-276
PastabosLDB Open.
Reikšminiai žodžiai
LTSovietinė lietuvių istoriografija; Istorikų identiteto problema; "Istorikas karys"; "Istorikas žemdirbys"; Sovietmetis; Istorikai; Istoriografija; Tapatybė
Santrauka / Anotacija

LTŠis straipsnis skirtas sovietmečio Lietuvos istorikų identiteto problemos svarstymui, didžiausią dėmesį sutelkiant į į vieną dėmenį praeities tyrinėtojų tapatybės „žemėlapyje“, t.y. – kaip jos nariai suvokė bei įvardino save viešajame diskurse, operuodami to meto sociokultūrinėmis kategorijomis. Atliktas tyrimas parodė, jog sovietinio istorijos mokslo samprata primetė mokslininkų bendruomenei naują – „istoriko kario“ – metaforą, tuo pačiu neigdama tarpukario Lietuvoje sukonstruotą „istoriko – žemdirbio“ identitetą. „Agresyvi“ istorikų tapatybė buvo įkomponuota į bendrą „ideologinio fronto“ kontekstą, apimantį sovietinėje Lietuvoje dirbančius kultūrininkus bei mokslininkus ir provokavo naujų kategorijų kaip: „apgulties sąlygos“, „priešas“ arba „dezertyras“ atsiradimą, kurios, savo ruožtu, tampa pagrindu naujiems sovietmečio Lietuvos istorikų identiteto svarstymams bei tuometinio istoriografinio reljefo fiksavimui. Nepaisant viešojo diskurso spaudimo daugelis sovietmečiu dirbusių istorikų sugebėjo išvengti tiesioginio konflikto su sistema ir tuo pačiu – likti ištikimi „Lietuvos istorijos dirvonų plėšiko“ metaforai bei jos suponuojamam metodologinių – teorinių prielaidų laukui. Kaip jiems tai pavyko? Į šį klausimą turi atsakyti kiti preciziški tyrimai [Iš leidinio]

ENThis article discusses the problems of historians’ identity in Soviet-occupied Lithuania, focusing on a particular aspect in the ‘map’ these historians’ identity, i.e. how they saw themselves and referred to themselves in public discourse, operating under the socio-cultural categories of the time. The research revealed that the Soviet conception of history at that time forced the academic community to adopt a new “historian–warrior” metaphor and thereby to abandon the “historian–agriculturalist” identity that prevailed in the interwar Republic of Lithuania. This “aggressive” identity for historians was part of an “ideological front” context that encompassed all workers in the field of culture and scholarship in Soviet-occupied Lithuania and provoked the creation of new categories such as “siege conditions”, “enemy” or “deserter”. These, in turn, become the basis for new directions in formulating an identity for Soviet Lithuanian historians and for prescribing historiographic parameters. Despite the pressures of public discourse, most Soviet era historians managed to avoid direct conflict with the system and at the same time to remain faithful to the “historian–agriculturalist” metaphor and its supposed methodological–theoretical assumptions. Who did they manage this? This question will have to be the subject of further precise investigations [From the publication]

ISSN1392-0502
Mokslo sritisIstorija / History
Susijusios publikacijosMatricos nelaisvėje : sovietmečio lietuvių istoriografija (1944-1985) / Aurimas Švedas. Vilnius : Aidai, 2009. 335 p.
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/562
Atnaujinta2018-12-17 11:32:26
Metrika Peržiūros: 10    Atsisiuntimai: 7