Vargondirbystės menas Žemaičių vyskupijoje: tradicijos ir gyvasis paveldas
LTStraipsnyje chronologiškai aptariama Žemaičių vyskupijos vargonų meistrų veikla, jų ryšiai ir geografinis paplitimas, meistrų bendradarbiavimą patvirtinantys aspektai, jų įtaka Lietuvos vargonininkų ugdymui. Telšių vyskupijoje yra išlikę daugiau nei 100 istorinių vargonų, o visoje etnografinėje Žemaitijoje – apie 200. Keičiantis Žemaičių vyskupijos administracinėms riboms, kito vargondirbių ratas ir amatininkystės tradicijos. Ankstyviausios rašytinės žinios apie vargonus ar vargonininkus aptinkamos XVI a. Vieni iš svarbiausių Žemaitijos vargonų buvo pastatyti 1619 m. Kretingos bernardinų vienuolyno bažnyčioje. Tuo metu tai buvo vieni pirmųjų aukšto profesinio lygio vargonų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jie neišliko, bet ir šiandien Kretingos bernardinų (dab. pranciškonų) bažnyčia gali didžiuotis seniausiais veikiančiais vargonais Lietuvoje. XVII a. – XVIII a. I pusėje Žemaitijos bažnyčiose dažniausiai būdavo tik nedideli skrynios formos vargonai ar kelių balsų pozityvai. Iki XVIII a. pabaigos tarp Žemaitijoje vargonus stačiusių vargondirbių dažniausiai minimi Vilniaus, rečiau – Rytų Prūsijos ar Kuršo amatininkai: vilniečiai Joachimas Friedrichas Scheelis, Liudvikas Klimavičius, Nicolausas Jantzonas, žemaičiai Matas Račkauskas, Karolis Bartkevičius; Kuršo meistrai Johannas Golanderis, Ireneuszas Guldynskis, Paulius Froelichas; Rytprūsių meistras Theodoras Tiedemannas. XIX a. pradžioje Žemaitijoje buvo gerai žinomi vietiniai meistrai Tomas Pranciškus Dreinovskis, Juozapas Vaiciulevičius, M. Gaurilavičius, Theodoro Tiedemanno sūnus Johannas Theodoras bei vaikaičiai Theodoras, Alexanderis ir Franzas, Kuršo meistras Feliksas Gimbutas ir kiti.XIX a. II pusėje – XX a. pradžioje Žemaičių vyskupijoje gana daug naujų vargonų pastatė Latvijos meistrai: Carlas Peteris Otto Herrmannas ir jo sūnus Carlas Alexanderis Herrmannas, Augustas Friedrichas Martinas, Fr. Weissenbornas, K. Skerstenas, Andrejs Sunaklis. C. P. O. Herrmann dirbtyvėje mokėsi vienas žymiausių Lietuvos vargonų meistrų Juozapas Radavičius, sukūręs daug instrumentų Žemaitijoje. Verta paminėti ir lietuvius Joną Garalevičių ir Martyną Masalskį, čeką Otto Kratokvilą ir Bruno Goebelį iš Karaliaučiaus.
ENThe paper discusses chronologically the activities of the organ builders who worked in the diocese of Samogitia, their interaction and the geographical distribution, as well as aspects demonstrating the cooperation of the organ masters and their influence on the education of Lithuania's organ workers. More than 100 historic organs remain in the diocese of Telšiai today and about 200 throughout the whole of ethnographic Samogitia. As the administrative boundaries of the diocese of Samogitia changed, the circle of organists and craft traditions changed. The earliest written records about organs and organists are found from the 16th century. One of the most important organs of Samogitia was built in the Bernardine convent church in Kretinga in 1619. It was one of the first high professional level organs in the Grand Duchy of Lithuania. It did not survive, but today the Bernardine (now Franciscan) church of Kretinga contains the oldest operating organ in Lithuania. In the 17th c. – first half of the 18th c. the churches of Samogitia were most often only small chest-shaped organs or a few voices stationary positives. Until the end of the 18th c. the organ builders in Samogitia most often were craftspeople from Vilnius, less frequently from East Prussia and Courland: residents of Vilnius J. Fr. Scheel, L. Klimowicz, N. Jantzon, the Samogitians M. Raczkowski. K. Bortkiewicz; the arrivals from Courland J. Golander, I. Guldynski, P. Frölich; from East Prussia – T. Tiedemann. In the first part of the 19th c., the local artisans worked in Samogitia: T. F. Dreynowski, J. Woyciullewicz, M. Gawryllowicz, T. Tiedemann's son Johann Theodor and grandchildren, Theodor, Alexander and Franz, the Courland master F. Gimbutas and others.In the second half of the 19th c. – the beginning of the 20th c. in the diocese of Samogitia many new organs were built by German-born Latvian masters: C. P. O. Herrmann and his son C. A. Herrmann, E. Martinš, Fr. Weissenborn, K. Skerstens, A. Sunaklist. Under C. P. O. Herrmann studied the Lithuanian organ artist Józef Rodowicz (Juozapas Radavičius), who made many instruments in Samogitia. Other artists worth mentioning are Lithuanians J. G aralevičius and M. Masalskis, the Czech O. Kratokvil and Br. Goebel from Königsberg.
