Catholics and Jews in the Diocese of Vilnius in the 17th century according to the Catholic Church visitations
LTStraipsnyje remiantis 1660–1662 m. Gardino dekanato, 1668–1669 m. Kauno, Simno, Alvito, Ružanų, Valkavisko ir Slanimo dekanatų Katalikų bažnyčių vizitacijų bei atskirų parapijų inventorių medžiaga, Vilniaus vyskupijos 1669 m. ir 1685 m. sinodų nutarimais, atskleidžiamas katalikų santykis su žydais minėtų septynių Vilniaus vyskupijos dekanatų parapijose. Atliktas tyrimas parodė, kad žydai buvo svarbi LDK visuomenės dalis, užėmusi savitą nišą valstybės bei visuomenės gyvenime. Katalikų bažnyčios požiūriu jie kėlė tam tikrus pavojus katalikams, todėl buvo stengiamasi nustatyti, kokiu atstumu iki katalikų bažnyčios žydai galėjo gyventi, apibrėžti žydų gyvenamojo arealo ribas. Be vyskupo žinios žydai negalėjo statyti sinagogų, vyskupai specialiomis privilegijomis garantuodavo atskirų žydų bendruomenių mokesčius. Ypač daug problemų kėlė žydams tarnaujantys katalikai, nes iškildavo pavojus jų religingumui, Katalikų bažnyčios papročių laikymuisi. Tačiau ekonomine prasme žydai buvo naudingi katalikams, pasitikėta jų ekonominiu pajėgumu. Nepaisant naudos, ekstremaliomis aplinkybėmis žydai buvo pirmieji, kuriems buvo metami kaltinimai dėl kenkimo krikščionims. Vizitacijų duomenys parodė, kad iš esmės žydai galėjo laisvai gyventi Vilniaus vyskupijos teritorijoje pagal Katalikų bažnyčios nustatytas sąlygas, kurios jiems buvo gan palankios. LDK visuomenė buvo adaptavusis prie žydų kaimynystės, kai kurie valstiečiai buvo įgiję Žydo ar Žydelio pravardes, laikui bėgant tapusias jų pavardėmis.
ENIn this article, based on the visitations of 1660-1662 of the Grodno deanery, 1668-1669 Kaunas, Simnas, Alvitas, Ružanai, Valkaviskas and Slanimas Catholic deaneries, the material from the inventories of separate parishes, the decisions taken by the 1669 and 1685 synods, the relationship between Catholics and the Jews of the parishes of the seven aforementioned deaneries of the Vilnius diocese is revealed. The conducted research showed that Jews were a significant part of the society of the Grand Duchy of Lithuania, having their own niche in the life od the country and its society. In the opinion of the Catholic Church, they posed a danger to Catholics, therefore the minimum distance from the church would be set where Jews were allowed to live, and it was attempted to define the limits of the areal inhabited by Jews. Without prior consent of the bishop, Jews were not allowed to build synagogues, and the bishop would use certain privileges to guarantee tax for separate Jew communities. The Catholics serving Jews posed a particularly high number of problems because of the danger to their religiousness and compliance with the customs of the Catholic Church. However, in an economic sense, Jews were useful for Catholics and their economic capacity was trusted. Despite that benefit, in extreme conditions Jews were the first to be blamed for endangering Christians. The data collected during visitations indicated that Jews could freely live in the territory of the diocese of Vilnius under the conditions set by the Catholic Church, which were quite favourable for Jews. The society of the Grand Duchy of Lithuania had adapted to living near Jews, some of which had acquired nicknames, such as Žydas (Lithuanian for Jew) and Žydelis (the diminutive for Jew), later turned surnames.
