LTXV–XVI a. sandūroje Lietuvos krikščionių santykiai su „svetimaisiais“ (žydais, musulmonais) kartais liudija jų pasiruošimą ramiai aptarti teologines temas net su nekrikščionimis, gyvenančiais atskirose kategorijų / tradicijų ribose. Tokios ribos buvo saugomos abiejų pusių, o jų negerbiant (pvz., žydui teisėtai apsikrikštijus) kildavo visuomeninis nepasitenkinimas. Priede publikuojami dokumentai apie Kazimiero Jogailaičio dvare įvykusius teologinius ginčus tarp katalikų, žydo (veikiausiai karaimo) bei musulmono.