Menininko komentarai kaip politinė satyra: du Juozo Laivio projektai

LTJuozo Laivio 2005 m. išleistą atvirukų rinkinį „Galerija greitkelyje“ ir 2007 m. išplatintą idėjų sąsiuvinį „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2049. Menininko komentarai“ vienija panaši forma – abu leidiniai pristato surinktas meno kūrinių ir kultūrinių renginių idėjas, kurių, pasak paties autoriaus, „niekada nebus bandoma įgyvendinti“. Pateikiamos idėjos yra pabrėžtinai neįmanomos dėl savo absurdiškos, groteskiškos formos ir nerealistiškų užmojų. Tačiau tuo pat metu negalima teigti, kad šie projektai tėra savitiksliai humoristiniai menininko vaizduotės žaidimai. Laivio siūlomos neįgyvendinamos idėjos veikia greičiau kaip satyriniai šiuolaikinės Lietuvos ir Europos politinės bei kultūrinės vaizduotės komentarai, neakivaizdžiai nurodantys į kai kurių populiarinamų politinių vizijų praktišką neįgyvendinamumą ir gigantomaniją. Straipsnyje analizuojama, kokiomis priemonėmis ir kokius šio „supermodernybės“ konteksto aspektus menininkas pašiepia savo „nebūtuose“ projektuose.

ENThe article analyses two idea art projects, "Vilnius-Kaunas Highway Gallery" (2005) and "Vilnius, A European Capital of Culture 2049. Artist’s Comments" (2007), by the Lithuanian conceptual artist Juozas Laivys. These projects take the form of collections of absurd ideas that will never be implemented as actual works, and yet, they obviously resemble the actual visions of Lithuanian politicians, namely, those of the Vilnius-Kaunas urban agglomeration and the transformation of Vilnius into a major European cultural centre and touristic destination by means of the European Capital of Culture programme. Therefore, the author of the article takes the approach of interpreting both projects as examples of a dystopian political satire in the field of minimalist contemporary art. Political satire traditionally employs allegorical speaking about a specific place and the present situation via imaginary, non-existent places and/or fictional time; thus, Laivys’s projects as cases of site-specific art can be associated with the French anthropologist Marc Augé’s notion of a non-place. Like in Augé’s theory, the place in Laivys’s unrealistic visions, albeit seemingly having geographic coordinates, is rather a construct enveloped in excessive information and PR narratives, which does not fit in the real physical space and the present time. It is a place that offers a fabricated historical and contemporary identity imposed by political imagination. Presenting various ideas as proposals or purportedly implemented projects, Laivys mocks the negative aspects of this imagination: megalomania, predisposition to fake authenticity, orientation to short-term façade representation, activation of the public’s magical thinking rather than common sense, censorship of an inconvenient content, promotion of mediocrity etc.From a broader perspective, his ironic allegories are a critique of the rampant political and economic instrumentalisation of culture.