Performatyvusis naratyvumas kaip meninė strategija ir nauji menininko-kuratoriaus-kritiko sąveikos būdai

LTPastarąjį dešimtmetį Lietuvos šiuolaikinio meno kontekste menininkų kūryboje pastebimas posūkis nuo vaizdų į dažniausiai išgalvotų pasakojimų kūrimą. Straipsnyje tokios meninės praktikos, pasižyminčios noru kurti pasakojimus bei juos atlikti, įvardijamos performatyviojo naratyvumo menine strategija. Aptariant Lietuvos šiuolaikinio meno lauką, pastebima, kad perfomatyviojo naratyvumo meninės praktikos, pasižyminčios menininkų atsigręžimu į pasakojimus ir perpasakojimus, išgalvotų istorijų kūrimą ir jų performatyvų atlikimą, gausėjančią menininkų tekstų produkciją ir kt., specifiškai veikia tiek kuratorines, tiek kritinių tekstų rašymo strategijas. Kuratorystė priartėja prie meninės kūrybos veikimo būdų, o „kuratorinė“ meno kritika įgauna naujus pavidalus bei pati tampa fiktyvi ir performatyvi. Straipsnyje aktualizuojama kuratorinio bei kritinio šiuolaikinio meno diskursų slinktis link naratyvumo, performatyvumo bei kolaboratyvumo. Analizuojant šiuolaikinio meno lauko dalyvių bendradarbiavimą, išskiriamos pagrindinės performatyviojo naratyvumo formos ir strategijos: konceptualiojo meno tradicijos permąstymas, „atviro kūrinio“ sampratos refleksija („naujoji pasaka be galo“), naujų išraiškos būdų suformulavimas (ekskursijos, radijo pjesės, menininkų paskaitos ir menininkų pokalbiai), pasakojimo tematizavimas bei menininkų susidomėjimas sakytinio žodžio kultūra ir pasakojimo kaip retro medijos panaudojimas. Remiantis aukščiau išdėstytais principais, straipsnyje aptariami nauji kuratorystės ir kritinių tekstų rašymo būdai, išryškinama menininko, kritiko ir kuratoriaus diskursų jungtis.

ENOver the last decade one has been able to witness the ever growing turn of artists and other participants of the contemporary art field away from the production of images to the creation of the literature narrative. This paper refers to this tendency as performative narrativity – the term that properly underlines the basic characteristics of the analysed shift, i.e. narrativity and performativity. When considering the Lithuanian contemporary art field, it is notable that the artistic practices employing the above mentioned strategy cause a turn in the art discourse: they have an influence on curatorial strategies and condition the ways art criticism is written. Curatorship becomes closer to the ways art production is functioning and ‘curatorial’ writing acquires a new shape and becomes performative and fictionalised. This shift towards performativity, narrativity and fictivity and thus the emerging new means of interplay between artist and curator, and artist and writer become the main focus of this article. Analysing the principles of cohabitation of contemporary art field players, the article presents the main forms and strategies of performative narrativity: the reconsideration of conceptual art tradition; the widening of the ‘open work’ concept into conceptual as well as formal levels of the artwork itself (‘the new endless tale’); the thematisation of the narrative; artists taking an interest in the oral tradition; the use of narration as a retro media and the forming of the new performative ways of expression. Following the outlined principles, the text presents these new curatorial and art writing principles, highlighting the merge of artistic, critical and curatorial discourses.